Fibrinogenas: ką reiškia laboratorinė vertė

Kas yra fibrinogenas?

Fibrinogenas yra baltymas, vaidinantis svarbų vaidmenį kraujo krešėjimui ir dar žinomas kaip I faktorius. Jis yra fibrino pirmtakas. Tai yra fibrino pirmtakas, kuris kaip tinklas dengia trombocitų kamštį, susidarantį kraujagyslių pažeidimo vietoje. Fibrinogenas taip pat yra vienas iš vadinamųjų ūminės fazės baltymų. Tai įvairios laboratorinės vertės, kurios pakyla sergant tam tikromis ligomis.

Kada nustatomas fibrinogenas?

Gydytojas nustato fibrinogeną, pavyzdžiui, jei įtariamas įgimtas ar įgytas fibrinogeno trūkumas. Pastarasis gali atsirasti, pavyzdžiui, dėl kepenų pažeidimo. Kitos svarbios indikacijos fibrinogeno kiekiui tikrinti yra:

  • fibrinolizinio gydymo, skirto kraujo krešuliui ištirpinti, stebėjimas (su streptokinaze arba urokinaze)
  • pakaitinio gydymo fibrinogenu stebėjimas
  • įtarimas dėl patologinio per didelio kraujo krešėjimo suaktyvėjimo (vartojimo koagulopatija)

Fibrinogenas: normalios vertės

Fibrinogeno norma kraujyje priklauso nuo amžiaus. Vaikams, paaugliams ir suaugusiems galioja šie normalūs diapazonai (atskaitos diapazonai):

amžius

Fibrinogeno normalioji vertė

iki 4 dienų

167–399 mg/dl

5 į 30 dienų

162–462 mg/dl

nuo 31 dienos iki 3 mėnesių

162–378 mg/dl

4 į 6 mėnesius

150–379 mg/dl

7 į 12 mėnesius

150–387 mg/dl

13 mėnesių iki 5 metų

170–405 mg/dl

nuo 6 metų

180–350 mg/dl

Dėmesio: ribinės vertės priklauso nuo metodo ir laboratorijos. Atskirais atvejais taikomi laboratoriniuose radiniuose nurodyti etaloniniai intervalai.

Kada sumažėja fibrinogeno kiekis?

Kai kurios ligos trukdo gaminti fibrinogeną. Tai apima, pavyzdžiui, sunkias kepenų ligas, tokias kaip cirozė ar ūminis hepatitas. Kitos situacijos, dėl kurių sumažėja rodmenys, yra šios:

  • vėlyvoji vartojimo koagulopatijos stadija (nenormalus kraujo krešėjimo suaktyvėjimas, dar vadinamas diseminuota intravaskuline koaguliacija)
  • stiprus kraujo netekimas
  • Tam tikrų vaistų vartojimas (pavyzdžiui, asparaginazė gydant ūminę limfoblastinę leukemiją).

Naujagimių fibrinogeno kiekis taip pat yra mažesnis nei suaugusiųjų. Tačiau tai yra visiškai normalu šiame amžiuje ir nėra ligos požymis.

Kada padidėja fibrinogeno kiekis?

Fibrinogenas yra vadinamasis ūminės fazės baltymas. Tai reiškia, kad jis didėja, kai organizmas sistemiškai reaguoja į tam tikras situacijas. Kiti ūminės fazės baltymai yra C reaktyvusis baltymas (CRP) ir feritinas. Ligos, dėl kurių padidėja ūminės fazės baltymų kiekis, yra šios:

  • Uždegimai (pvz., reumatas, Krono liga)
  • Navikai (neoplazmos)
  • nudegimai
  • Trauma (pvz., chirurgija)
  • Cukrinis diabetas ir dėl to sutrinka medžiagų apykaita
  • Uremija dėl inkstų nepakankamumo (uremija yra kraujo apsinuodijimas medžiagomis, kurios iš tikrųjų turėtų išsiskirti su šlapimu – trumpai tariant: apsinuodijimas šlapimu)

Ką daryti, jei pasikeitė fibrinogenas?

Jei fibrinogeno kiekis per mažas, padidėja kraujavimo rizika. Juos gali būti sunku kontroliuoti. Todėl pastebėjus sumažėjusį fibrinogeno kiekį, ypač prieš planinę operaciją, gydytojas prieš operaciją turi nustatyti priežastį ir atmesti fibrinogeno trūkumo sutrikimą.

Lėtinės ligos su padidėjusiu fibrinogeno kiekiu turi būti optimaliai kontroliuojamos. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turi teisingas vaistų dozavimas sergant cukriniu diabetu arba dializės taikymas esant inkstų nepakankamumui. Jei fibrinogeno kiekis yra nuolat padidėjęs, padidėja širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizika.