Savęs vertinimas: funkcija, užduotys, vaidmuo ir ligos

Sveika savivertė yra svarbus psichikos komponentas sveikatai. Šiandieniniame pasaulyje, kur visuomenė vis labiau eina link individualizacijos, ji yra svarbesnė nei bet kada.

Kas yra savigarba?

Sąvoka „savigarba“ reiškia mūsų pačių vidinį vertinimą, kalbant apie asmenybę, įgūdžius, talentus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Sąvoka „savigarba“ reiškia mūsų pačių vidinį vertinimą, kalbant apie asmenybę, įgūdžius, talentus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai daugiausia maitina patirtis, kurią turime per visą savo gyvenimą. Tie, kurie mokomi vaikystė būti vertingu žmogumi ugdo pagrindinį pasitikėjimą kitais žmonėmis, kuris palengvina jų vėlesnį gyvenimą. Savęs vertinimas nėra statiška būsena. Per kiekvieną naują, tiek teigiamą, tiek neigiamą patirtį keičiasi savęs vaizdas. Iš esmės jį sudaro trys komponentai:

Savęs stebėjimas: tas, kuris tam tikrose situacijose patyrė teigiamų išgyvenimų, pasitiki savo galimybėmis ir situacijas sprendžia ramiau nei tas, kuriam šios situacijos kelia daugiau nerimo. Savo fizinio patrauklumo žinios taip pat gali sustiprinti arba susilpninti pasitikėjimą savimi. Socialiniai palyginimai: Be savistatos, mes nuolat lyginame save su kitais žmonėmis. Ar kiti tam tikrose situacijose elgiasi panašiai? Kas geriau ir kodėl? Tai savo ruožtu turi įtakos savigarbai. Atsiliepimai: kai mus atpažįsta, žavisi ir giria, sustiprėja savivertė. Kitų kritika ir problemos su jais gali pakenkti savivertei.

Funkcija ir užduotis

Teigiamas savęs vertinimas yra šaltinis stiprumas mūsų kasdienybei. Mes norime žinoti: kas aš esu? Ką aš sugebu? Kuo aš vertinga? Žmonės, žinantys teigiamą atsakymą į šiuos klausimus, turi stiprinamą pagrindą. Stipriųjų jausmas yra svarbus žmogaus pasitenkinimo gyvenimu raktas, sveikatai ir sėkmė. Kita vertus, bloga ar svyruojanti savivertė gali paralyžiuoti ir susilpninti žmogų iki Depresija. Patikimas psichologinis pagrindas padeda mums geriau atlaikyti kasdienius reikalavimus, pradedant liga, išsiskyrimu / skyrybomis, nedarbu ir baigiant (stichinių) nelaimių įveikimu. Norint išlikti sugebančiam veikti reikia tam tikro vidinio pasitikėjimo. Ypač didėjančios individualizacijos metu, norint suvokti savo vertę, svarbus stabilus vidinis aš. Teigiamą savivertę galima perfrazuoti kaip pagarbą sau, pasitikėjimą savimi, tvirtinimą ir pan. Nepaisant to, kokie terminai pasirinkti, efektas išlieka tas pats. Gerai save vertinantys žmonės pasitiki savo sugebėjimais, todėl lengviau rizikuoti nei nesaugūs žmonės. Jie taip pat gali žlugti, tačiau nesėkmės priežasties jie ieško ne tik savyje, bet ir išorinėse aplinkybėse, kurioms mes turime tik ribotą įtaką. Kadangi jie jaučia, kad taip pat gali išreikšti norus ir poreikius, jie jaučiasi labiau patenkinti nei savimi pasitikintys žmonės. Žmonės, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, nėra tikri dėl savo galimybių ir stipriųjų pusių. Dėl šios priežasties jie linkę vengti rizikos ir yra linkę vengti sunkių užduočių, nes ne taip gerai sugeba susidoroti su pralaimėjimais ir dažniausiai priskiria jas savo trūkumams. Jie mažai pasitiki savimi ir lengvai atsistatydina. Kadangi dėl žemo pasitikėjimo savimi jiems dar labiau reikia išorinio pripažinimo, jie neparodo, iš ko yra pagaminti, todėl aplinkiniai juos dažnai nuvertina. Jie taip pat nenori pritraukti nemalonaus dėmesio.

Ligos ir skundai

Tam tikru mastu, būdami socialinėmis būtybėmis, visi esame priklausomi nuo kitų žmonių pripažinimo. Tačiau tie, kurie savo vidinę vertę daro iš esmės priklausomą nuo išorinio pripažinimo, patiria didžiulį spaudimą visada įtikti kitiems ir yra pasirengę padaryti beveik bet kokią nuolaidą, kad gautų tą pripažinimą. Jei šis pripažinimas nesulaukiamas arba jei reiškiama kritika, šie žmonės labai lengvai reaguoja ir interpretuoja tai kaip savo asmens atmetimą. Tai verčia juos jaustis nepilnaverčiais ir netgi gali išsivystyti ryškus nepilnavertiškumo kompleksas. Dėl to gali būti jaučiama vidinė prievarta kompensuoti šį nepilnavertiškumą ir dar labiau įtikinti kitus savo pačių pasiekimais. Vyrams šis jausmas dažnai sukelia nesveiką darboholizmą, nes jie labiau priklauso nuo statuso nei moterys. Kai sutrinka savivertė, sunku pasirodyti savimi pasitikinčiai išoriniam pasauliui. Visada bijoma nesugebėti patenkinti kitų reikalavimų ar sugėdinti save. Kai kuriems žmonėms šios baimės siekia taip toli, kad sukuria tikrąją socialinė fobija ir venkite kitų žmonių. Vis dėlto pasitraukdami jie dar labiau apsunkina savo problemą, nes tada jiems taip svarbaus išorinio pripažinimo nėra. Rezultatas yra užburtas ratas, kuris dažnai tampa sunkus Depresija ir net polinkis į savižudybę. Tokiais atvejais reikia skubiai kreiptis į gydytoją. Tokioje saugioje aplinkoje pacientas idealiu atveju gali net išmokti atsiverti savo netobulumu, kurį galiausiai turi kiekvienas žmogus. Tačiau dabartinė mūsų optimizavimo visuomenė vis labiau menkina žmonių, turinčių paprastai teigiamą savęs jausmą, savivertę. Dėl nuolatinio reikalavimo visada visur duoti viską, kas kitaip yra laikoma nesėkme, netgi teigiamai pasitikintys savimi žmonės dažnai yra sistemingai Perdegimo.