Kas yra urografija?
Urografijos metu gydytojas naudoja rentgeno tyrimą šlapimo takų vizualizavimui. Jie apima
- inkstų dubens
- Šlapimtakis (šlapimtakis)
- Šlapimo pūslė
- Šlaplė (šlaplė)
Inkstai ir šlapimtakiai vadinami viršutiniais šlapimo takais, šlapimo pūslė ir šlaplė – apatiniais šlapimo takais. Šių organų negalima pamatyti atliekant įprastą rentgeno nuotrauką. Tam gydytojui reikia vadinamosios kontrastinės medžiagos, kurią jis pacientui suleidžia arba tiesiai per šlapimo takus, arba per veną.
Jei tyrimo metu tiriami tik inkstai, tai vadinama pielografija.
Retrogradinė urografija
Atliekant retrogradinę urografiją, kontrastinė medžiaga per ploną vamzdelį įvedama tiesiai į šlaplę ir iš ten plinta į likusią šlapimo sistemą. Šlaplės ir šlapimo pūslės apžiūrai gydytojas naudoja cistoskopą – specialų instrumentą su kamera, kuris įkišamas į šlaplę.
Ekskrecinė urografija
Atliekant ekskrecinę urografiją, gydytojas kontrastinės medžiagos pacientui nesuleidžia tiesiai per šlapimo takus, o suleidžia į veną. Štai kodėl šis tyrimas taip pat žinomas kaip intraveninė urografija (intraveninė urografija). Inkstai filtruoja kontrastinę medžiagą iš kraujo ir pašalina ją per šlapimo takus. Gydytojas gali įvertinti šį procesą rentgeno vaizde.
Urografija naudojama diagnozuoti šias klinikines nuotraukas:
- Inkstų akmenys
- Šlapimo takų vėžys
- Inkstų arba šlapimo takų susiaurėjimas (stenozė).
- Inkstų dubens pažeidimai
- Įgimtos šlapimo takų apsigimimai
Be to, naudojant urografiją galima patikrinti pasirinkto gydymo eigą ir sėkmę urogramoje (sekimas).
Pacientams, kurie netoleruoja kontrastinių medžiagų, patariama būti atsargiems: kadangi tai gali turėti sunkų šalutinį poveikį, gydytojas turi atidžiai įvertinti, ar tyrimo nauda yra didesnė už riziką.
Ką veikiate urografijos metu?
Pacientas ruošiamas vakare prieš urografiją: išvakarėse pacientas neturi nieko valgyti, kad žarnyno dujos ar žarnyno turinys neiškreiptų rentgeno vaizdo. Pacientui taip pat skiriami vidurius laisvinantys ir dekongestantai vaistai. Prieš pat urografiją pacientas turi vėl ištuštinti šlapimo pūslę.
Retrogradinė urografija
Prieš urografiją gydytojas dažniausiai pacientui duoda švelnų raminamąjį ir skausmą malšinančių vaistų. Tada pacientas paguldomas ant nugaros, kojos šiek tiek sulenktos ir išskėstos į išorę, dezinfekuojamos ir uždengiamos steriliu apdangalu.
Ekskrecinė urografija
Prieš atlikdamas intraveninę urogramą, radiologas palyginimui padaro vadinamąjį tuščią vaizdą, ty vaizdą be kontrastinės medžiagos. Per veną pacientui suleidžiama kontrastinė medžiaga, kuri kraujagyslėmis plinta į inkstus. Po kelių minučių gydytojas padaro dar vieną vaizdą, kad įvertintų viršutinius šlapimo takus. Praėjus maždaug ketvirčiui valandos po kontrastinės medžiagos suleidimo, daromas trečias vaizdas, kuriame matomas kontrastinės medžiagos plitimas į šlapimtakį ir šlapimo pūslę. Visas tyrimas paprastai trunka apie pusvalandį.
Kokia yra urografijos rizika?
Kaip ir daugelis invazinių diagnostinių procedūrų, urografija taip pat yra susijusi su tam tikra rizika, apie kurią gydytojas iš anksto informuoja pacientą. Galimos komplikacijos yra šlaplės, šlapimo pūslės, šlapimtakio ar inkstų pažeidimai, kuriuos gali sukelti instrumentai arba – retrogradinės urografijos atveju – kontrastinės medžiagos spaudimas.
Į ką turėčiau atsižvelgti po urografijos?
Po urografijos reikia gerti daug vandens ar arbatos. Tai padės jūsų inkstams išskirti jūsų kūne likusią kontrastinę medžiagą.
Jei reikia, gydytojas paskirs antibiotiką. Taip siekiama užkirsti kelią mikrobams, kurie galėjo patekti į šlaplę su cistoskopu, plisti ir sukelti kylančias šlapimo takų infekcijas.
Atsižvelgdamas į urografijos rezultatus, gydytojas aptars su jumis tolesnį gydymą.
