Kalbos ir kalbos sutrikimų diagnozė Kalbos sutrikimai

Kalbos ir kalbos sutrikimų diagnostika

Pedagogai dažniausiai pastebi kalbos ar kalbos sutrikimą. Tėvai gali tik atsitiktinai pastebėti sutrikimą arba manyti, kad jis su amžiumi sumažės. Kilus abejonių, tėvai pirmiausia turėtų pasitarti su pedagogais. Dažnai vaikų darželis mokytojai ir pradinių klasių mokytojai jaučia gerą kalbos jausmą, kurį iš tikrųjų turėtų pasiekti tam tikra amžiaus grupė.

Vis dėlto išsami konsultacija ir diagnozė atliekama pas specialistą. Visų pirma, reikėtų kreiptis į pediatrą. Jei reikia, jis pasirūpins siuntimu pas ENT specialistą ar logopedą.

Visi jie vaiko kalbėjimo gebėjimus įvertins atsižvelgiant į jo amžių ir vystymosi stadiją. Nelygi ir neaiški kalba gali būti gana įprasta vaikų darželis amžiaus, ir tai neturėtų kelti susirūpinimo tėvams. Kai kurie ENT specialistai turi papildomą pavadinimą „Foniatrika ir pedaudiologija“. Šie ENT gydytojai paprastai yra susipažinę su kalbos ir kalbos sutrikimų diagnostika ir gydymu.

Narkotikai

Narkotikų prieš nėra mikčiojimas pati dar. Nepaisant to, vaistai nuo įtampos ir nerimo (baimės) gali palengvinti tam tikras situacijas ir taip pagerinti simptomus. Geriausius patarimus šiuo klausimu gali suteikti vaikų ir jaunimo psichiatrai.

Jie turi daug nerimo terapijos patirties ir žino nerimą malšinančių vaistų (anksiolitikų) spektrą. Sužinokite daugiau apie tai skiltyje: Apžvalga nerimo sutrikimai Jei globėjai kantriai klauso mikčiojančio asmens, leisk jam išsikalbėti ir susidurti su supratingumu, mikčiojančiam asmeniui paprastai patiks kalbėti ir jam bus lengviau valdyti kalbos srautą. Šeimoje mikčiojimas apskritai neturėtų būti svarstoma.

Priešingai, korekciniai kitų įsikišimai, nekantrumas ir nepriimtinumas skatina stresinę situaciją ir apsunkina mikčiojančiojo kalbos srautą. Pastarasis vyksta daugiausia mokykloje. Vaikai greitai supranta, kad jie gali susilpninti ir įžeisti mikčiojimas klasės draugai, mėgsta juos taisyti ir erzinti šypsenomis bei nemokšiškumu.

Todėl tėvai ir mokytojai neturėtų bijoti atvirai spręsti pamokų situacijos, norėdami kreiptis į savo klasės draugų supratimą! Pats nukentėjęs asmuo paprastai nemėgsta kalbėti apie tokį erzinimą ir meistriškai slepia savo gėdą nuo auklėtojų ir tėvų. Čia taip pat kartkartėmis turėtų būti rengiami atviri pokalbiai, siekiant įvertinti vaiko situaciją ir prireikus sugebėti tai paveikti.

  • Kada mikčiojantis jaučia palengvėjimą?
  • Kas turėtų lydėti kiekvieną terapiją?
  • Ką gali padaryti tėvai ir mokytojai?