Trumpa apžvalga
- Simptomai: širdies plakimas, nereguliarus pulsas, galvos svaigimas, dusulys, krūtinės skausmas, nerimas
- Terapija: vaistų dažnio ar ritmo kontrolė, nenormaliai pakitusių širdies raumens ląstelių abliacija kateteriu, antikoaguliacija insulto profilaktikai
- Priežastys ir rizikos veiksniai: dažnai kitos širdies ir fizinės ligos (pvz., skydliaukės ar inkstų liga), nutukimas, alkoholio vartojimas, stresas
- Ligos eiga: Prieširdžių virpėjimas nėra labai pavojingas gyvybei, tačiau gali sukelti komplikacijų, tokių kaip insultas ar širdies nepakankamumas.
- Prognozė: prognozė daugiausia priklauso nuo pagrindinių ligų ir gydymo sėkmės.
Kas yra prieširdžių virpėjimas?
Prieširdžių virpėjimas yra dažniausia širdies aritmijos forma. Paprastai tai paveikia vyresnio amžiaus žmones. Iki 15 procentų vyresnių nei 70 metų žmonių kenčia nuo prieširdžių virpėjimo.
Dėl to atsiranda nereguliarus širdies ritmas (aritmija). Jei širdies veikla visiškai nereguliari ir EKG nenustatoma dėsningumo, tai yra absoliuti aritmija (arrhythmia absoluta).
Dėl besisukančių elektros signalų prieširdžiai nespėja visiškai prisipildyti krauju. Todėl sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis. Jei širdis jau nusilpusi, ji pumpuoja dar mažiau kraujo. Kraujospūdis krenta.
Prieširdžių virpėjimas: formos
Gydytojai išskiria tris skirtingas prieširdžių virpėjimo formas:
- Nuolatinis prieširdžių virpėjimas: širdies plakimas pats negrįžta į įprastą ritmą; prieširdžių virpėjimas baigiasi tik kardioversija.
- Nuolatinis prieširdžių virpėjimas: lėtinis prieširdžių virpėjimas, turintis arba negali būti atkurtas iki stabilaus sinusinio ritmo.
Be trijų prieširdžių virpėjimo formų, medicinos ekspertai išskiria du tipus:
- Vaotoninio tipo širdies susitraukimų dažnis mažėja. Šio tipo prieširdžių plazdėjimas dažniausiai pasireiškia naktį arba ramybėje.
- Esant simpatikotoniniam tipui, padažnėja širdies susitraukimų dažnis. Tai dažnai atsiranda ryte arba dieną po streso ar fizinio krūvio.
Vožtuvų ir ne vožtuvų prieširdžių virpėjimas
Jam pirmiausia būdinga padidėjusi kraujo krešulių susidarymo rizika, palyginti su kitomis prieširdžių virpėjimo formomis. Nevožtuvinio prieširdžių virpėjimo terminas apima visas kitas formas, nepriklausančias nuo mitralinio vožtuvo.
Prieširdžių virpėjimas ar prieširdžių plazdėjimas?
Kita aritmijos forma taip pat kyla iš prieširdžių ir gydoma panašiai, tačiau turi skirtingą priežastį. Daugiau apie tai skaitykite straipsnyje „Prieširdžių virpėjimas“.
Prieširdžių virpėjimas dažnai būna besimptomis. Maždaug du trečdaliai nukentėjusiųjų nieko nejaučia arba tik nežymiai sumažėjo našumas dėl į priepuolį panašios prieširdžių virpėjimo. Kitose simptomai yra tokie ryškūs, kad sutrinka įprasta kasdienė veikla.
Tipiški prieširdžių virpėjimo simptomai yra šie:
- Tachikardija, širdies plakimas
- Netaisyklingas pulsas
- svaigulys
- Dusulys
- Krūtinės skausmas ar spaudimas
- Nerimas
- Dažnas šlapinimasis
Kai prieširdžių virpėjimas tampa lėtinis, organizmas kartais pripranta prie aritmijos ir sergantiesiems nebelieka jokių ryškių simptomų.
Kaip gydomas prieširdžių virpėjimas?
Jei prieširdžių virpėjimas išsivystė dėl kitos būklės, tokios kaip hipertiroidizmas, svarbu pirmiausia gydyti šią būklę. Daugeliu atvejų aritmija pagerės savaime.
Dažnio kontrolė
Daugeliu atvejų širdies plakimas prieširdžių virpėjimo metu yra per greitas. Priklausomai nuo prieširdžių virpėjimo priežasties ir gretutinių ligų, širdies susitraukimų dažniui mažinti naudojami įvairūs vaistai, ypač beta adrenoblokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai (kalcio antagonistai) ir rusmenės. Gairėse rekomenduojama siekti, kad ramybės pulsas būtų mažesnis nei 80 dūžių per minutę.
Vaistų ritmo kontrolė
Pavyzdžiui, naudojamos šios veikliosios medžiagos:
- Vernakalantas (antiaritminis agentas)
- Flekainidas (antiaritminis agentas)
- Propafenonas (antiaritminis agentas)
- Amiodaronas (kalio kanalų blokatorius)
Kai kuriais atvejais širdies ritmui atkurti pakanka vienos dozės. Jei nukentėjusysis yra tinkamai apmokytas, ne visada būtina apsilankyti pas gydytoją: tokiu atveju jis vaistus nešiojasi su savimi ir paima, kai atsiranda prieširdžių virpėjimo epizodas.
Elektrokardioversija
Kartais prieširdžių virpėjimas yra labai patvarus ir nepraeina nei savaime, nei gydant vaistais. Tada gydytojas bando normalizuoti širdies ritmą, naudodamas elektros srovę iš išorės. Gydytojai šią terapinę priemonę vadina elektrokardioversija.
Elektrokardioversija veikia panašiai kaip defibriliacija gaivinimo metu. Procedūros metu pacientas yra prijungiamas prie įvairių stebėjimo prietaisų, kurie kontroliuoja kraujospūdį ir deguonies tiekimą. Taikant trumpą anesteziją, gydytojas per du elektrodus sekundės dalį nukreipia elektros energiją į širdį. Širdis dažnai grįžta į įprastą ritmą dėl elektros šoko.
Kateterio abliacija
Kateterio abliacija leidžia ilgą laiką išgydyti daugelį sergančiųjų prieširdžių virpėjimu. Tam tikromis aplinkybėmis dabartinėse gairėse netgi rekomenduojama apsvarstyti abliaciją kaip pirmąją ritmo kontrolės gydymo galimybę.
Širdies stimuliatoriaus implantacija
Pacientams, kurių širdies plakimas per lėtas, kartais reikia širdies stimuliatoriaus. Tai užtikrina greitesnį ir stabilesnį širdies plakimą.
Apsauga nuo insulto
Jei yra padidėjusi insulto rizika, ją galima sumažinti vartojant kraują skystinančius ir antikoaguliantus. Be vitamino K antagonistų (pvz., varfarino ir fenprokumono), tarp galimų vaistų yra nauji geriamieji antikoaguliantai (NOAK), kurių veikliosios medžiagos yra apiksabanas, dabigatranas, edoksabanas ir rivaroksabanas.
Tokios terapijos nauda, palyginti su vaistų terapija, šiuo metu negali būti galutinai įvertinta, nes kol kas yra per mažai tyrimų duomenų.
Užkirsti kelią atkryčiams
Sportas su prieširdžių virpėjimu
Daugelis žmonių, sergančių širdies ligomis, klausia savęs, ar jiems reikėtų toliau sportuoti. Tiesą sakant, vidutinės ištvermės sporto sveikatinimo poveikis sergant širdies aritmijomis buvo moksliškai įrodytas. Pratimai netgi sumažina pasikartojančių prieširdžių virpėjimo priepuolių riziką. Tinkamai treniruojantis ir sumažinus svorį, prieširdžių virpėjimo epizodų dažnis gali sumažėti, kartais pastebimai.
Prieširdžių virpėjimo mokymo pradžia
Be to, prieš pradedant treniruotę pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, rekomenduojama su gydančiu gydytoju visada aptarti tinkamą treniruotės dozę (intensyvumą ir trukmę). Jis ar ji, naudodamas įvairius testus, nustatys paciento darbingumą ir pagal tai pateiks individualią mokymo rekomendaciją.
Kuri sporto šaka serga širdies aritmija?
Jei žmogus padidina savo fizinio krūvio toleranciją daugiau nei 50 vatų, o tai atitinka greitesnį ėjimą, pasikartojančio prieširdžių virpėjimo rizika per penkerius metus sumažėja daugiau nei trečdaliu. Jei pacientas atsikrato ir kelių papildomų kilogramų, pasikartojančių prieširdžių virpėjimo priepuolių rizika sumažėja net trimis ketvirtadaliais. Sportas ir svorio metimas turi panašų poveikį kaip vaistų.
Šios ištvermės sporto šakos yra tinkamos prieširdžių virpėjimui:
- Bėgimas
- Ėjimas / šiaurietiškas ėjimas
- Irklavimas
- Dviračių ar ergometro treniruotės
- šokiai
Jėgos treniruotės apsaugo nuo kritimo
Be ištvermės lavinimo, širdies ligoniams naudingos jėgos treniruotės mažomis dozėmis. Taip yra todėl, kad vyresnio amžiaus žmonės ypač kenčia nuo širdies aritmijų, tokių kaip prieširdžių virpėjimas. Jėgos treniruotės suteikia jiems daugiau pasitikėjimo kasdieniame gyvenime ir gali padėti išvengti kritimo.
Šie pratimai ypač švelnūs kojai:
- Pritraukiamųjų (lenkiklių) stiprinimas: atsisėskite tiesiai ant kėdės, rankas tarp kelių. Dabar rankomis paspauskite į išorę. Kojos dirba prieš rankas. Kelias sekundes palaikykite įtampą ir visiškai atsipalaiduokite.
Kadangi raumenų masė sunaudoja daugiau energijos nei riebalai, raumenys padidina bazinę medžiagų apykaitą ir padeda numesti svorio. Štai kodėl širdies ligoniams lengvi jėgos pratimai naudingi dvigubai: stiprėja raumenys, saugesnė eisena, greičiau išnyksta riebalų sankaupos.
Šios sporto šakos netinka prieširdžių virpėjimui
Žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu, taip pat netinka kopimas ar žygiai į kalnus ar kitos sporto šakos, kuriose yra didelė rizika nukristi.
Pacientams, vartojantiems antikoaguliantus insulto profilaktikai, rekomenduojama sportuoti su maža traumų rizika. Traumos sukelia vidinį ar išorinį kraujavimą, kurį sunku sustabdyti vartojamais vaistais.
Todėl širdies aritmijoms, pvz., prieširdžių virpėjimui, netinkamos sporto šakos yra šios:
- Važinėjimas kalnų dviračiais
- Slidinėjimas Alpėse
- Boksas
- Karatė
- Visiško kontakto sportas (pvz., rankinis, futbolas, ledo ritulys)
Savipagalba sergant prieširdžių virpėjimu
Veiksmingiausia savipagalba sergant prieširdžių virpėjimu – patikimai gerti paskirtus vaistus, reguliariai lankytis pas gydytoją ir prireikus koreguoti gyvenimo būdą. Kadangi stresas gali sukelti prieširdžių virpėjimą, patartina, kur įmanoma, sumažinti nuolatinį laiko spaudimą ir psichinę įtampą.
Namų gynimo priemonės turi savo ribas. Jei simptomai išlieka ilgesnį laiką, negerėja ar net pablogėja, visada reikia kreiptis į gydytoją.
Priežastis ir rizikos veiksniai
Tačiau yra keletas rizikos veiksnių, skatinančių prieširdžių virpėjimą. Tokie rizikos veiksniai nustatomi maždaug 85 procentams nukentėjusiųjų. Be tam tikrų vaistų, sukeliančių prieširdžių virpėjimą, tarp jų yra daug lėtinių ligų, tokių kaip:
- Aukštas kraujo spaudimas
- Širdies liga (pvz., širdies vožtuvų liga, miokardo nepakankamumas, vainikinių arterijų liga)
- Širdies operacija
- Cukrinis diabetas
- Skydliaukės ligos
- Plaučių ligos
- Miego apnėja
- Inkstų liga
- Didelis alkoholio vartojimas
- Nutukimas
- Stresas ir kitos psichologinės įtampos
Tyrėjai nustatė, kad prieširdžių virpėjimo rizika taip pat turi genetinį komponentą.
Diagnozė ir tyrimas
Prieširdžių virpėjimo specialistas yra kardiologas. Pirmiausia gydytojas klausia apie ligos istoriją. Pavyzdžiui, svarbu:
- Kaip dažnai atsiranda širdies plakimas ir kiek laiko
- Nesvarbu, ar tam tikri veiksniai, tokie kaip alkoholio vartojimas ar miego trūkumas, sukelia širdies plakimą
- Nesvarbu, ar paveiktas asmuo serga širdies liga, ar kita fizine liga
- Ar širdies plakimo metu atsiranda kitų nusiskundimų
Po to atliekama fizinė apžiūra ir pulso bei kraujospūdžio patikrinimas.
Elektrokardiogramos (EKG)
Svarbiausias tyrimas diagnozuojant prieširdžių virpėjimą yra elektrokardiograma (EKG). Čia gydytojas elektrodus, pritvirtintus prie krūtinės, matuoja elektrines širdies sroves.
Echokardiografija
Ultragarsinis širdies tyrimas (echokardiografija) gali būti naudojamas jos struktūrai ir siurbimo elgsenai ištirti. Ypač jei gydytojas jau diagnozavo prieširdžių virpėjimą, svarbu ieškoti kraujo krešulių širdyje.
Laboratorinės vertės
Norėdami nustatyti prieširdžių virpėjimo priežastį, gydytojas gali atlikti kai kuriuos kraujo tyrimus. Tai apima, pavyzdžiui, nustatymą:
- Kraujo druskos (elektrolitai), ypač kalis ir magnis
- Skydliaukės vertės
- Krešėjimo vertės
- Infekcijos parametrai (tam tikromis aplinkybėmis)
Gyvenimas su prieširdžių virpėjimu
Prieširdžių virpėjimas gali būti gydomas įvairiais būdais, tačiau visada įmanoma, kad prieširdžių virpėjimas pasikartotų net ir po sėkmingo gydymo. Atkryčiai ypač dažni žmonėms, sergantiems širdies ligomis.
Prieširdžių virpėjimo prognozė ypač priklauso nuo gretutinės širdies ligos. Jei širdis jau nusilpusi, prieširdžių virpėjimas gali žymiai padidinti mirtingumą ir sutrumpinti gyvenimo trukmę. Tačiau bendro atsakymo į tai, kokia gyvenimo trukmė sergant prieširdžių virpėjimu, nėra.
Nors prieširdžių virpėjimo išvengti neįmanoma, galima išvengti jį sukeliančių ligų. Sveika mityba, reguliari mankšta ir stimuliatorių vengimas sumažina išeminės širdies ligos – pagrindinės prieširdžių virpėjimo priežasties – riziką.
Seksualumas sergant prieširdžių virpėjimu?
Kilus abejonių, kreipkitės į gydytoją. Šis asmuo gali įvertinti arba patikrinti fizinį atsparumą.
