Diferencialinė diagnostika

Diferencinė diagnozė - kas tai?

Pacientas paprastai kreipiasi į gydytoją su simptomais, kurių jis negali priskirti konkrečiai ligai. Gydytojo užduotis yra atlikti diferencinę diagnozę paciento apklausos, fizinių ir aparatinių tyrimų metu. Diferencinė diagnozė apima ligas, kurios pasireiškia panašiais ar tokiais pat simptomais, kaip ir paciento aprašyti simptomai, todėl į ją taip pat reikia atsižvelgti nustatant diagnozę.

Diferencinę diagnozę reikia atskirti nuo įtariamos diagnozės. Tai daroma vadinamosios diferencinės diagnostikos pagalba: tai apima visus tyrimus, kuriais siekiama pašalinti ar patvirtinti ligą, kuri yra įtariamos diagnozės diferencinė diagnozė. Fiktyvus pavyzdys: po paciento apklausos dvi galimos ligos laikomos paciento simptomų paaiškinimu.

Viena iš ligų yra susijusi su anomalijomis ultragarsas, kito nėra. Taigi gydytojas paaiškins naudodamasis ultragarsas tyrimas, kuri iš dviejų diferencinių diagnozių atspindi tikrąją diagnozę. Kuo labiau būdingas tam tikros ligos simptomas, tuo mažesnis galimų diferencinių diagnozių skaičius. Dėl bendresnių simptomų, tokių kaip karščiavimas, kita vertus, diferencinių diagnozių skaičius yra didelis, nes daugelį ligų gali lydėti karščiavimas.

Kaip atliekama diferencinė diagnozė?

Norėdami nustatyti diferencinę diagnozę, gydytojas pradeda nuo paciento apklausos. Vadinamosios anamnezės metu gydytojas nori išsiaiškinti, kokius paciento skundus šiuo metu turi, kokios ankstesnės ar lėtinės ligos yra ir kokios ligos yra šeimoje. Gydytojui taip pat reikia informacijos apie paciento vartojamus vaistus ir apie jo socialinę bei profesinę aplinką.

Visi šie dalykai yra svarbūs, kad gydytojas galėtų klasifikuoti esamus skundus ir nepamiršti jokių simptomų ar veiksnių, susijusių su paciento liga. Atlikdamas išsamų anamnezės interviu, gydytojas gali atmesti galimas ligas ir nustatyti įtariamą diagnozę kartu su alternatyviomis diferencinėmis diagnozėmis. Įvairios diferencinės diagnozės turi panašumų ir skirtumų, pavyzdžiui, paciento aprašytoje eigoje ar simptomuose.

Per kruopštų Medicininė apžiūra, gydytojas randa papildomų simptomų ar radinių, kurie kalba už arba prieš vieną iš diferencinių diagnozių. Laboratoriniai tyrimai, ultragarsas, Rentgeno, KT, MRT ir kiti tyrimai suteikia papildomų indikacijų už arba prieš galimą diferencinę diagnozę. Žinoma, norint nustatyti paciento ligą, ne visada reikia atlikti visus tyrimus, nes atliekant įvairius diagnostinius tyrimus diferencinės diagnozės palaipsniui gali būti atmestos.

Kruopšti diferencinė diagnozė yra ypač svarbi nustatant vadinamąsias išskirtines diagnozes. Tai diagnozės, kurios gali būti nustatytos tik tuo atveju, jei anamnezės, fizinių ir aparatinių tyrimų metu visos kitos galimos diferencinės diagnozės buvo patikimai pašalintos. Vienas pavyzdžių yra dirgliosios žarnos sindromas, kuris yra virškinimo trakto sutrikimas, kurio fizinės priežasties rasti negalima.