„Rinne“ testas yra subjektyvi, neinvazinė ir greitai atliekama ENT tyrimo procedūra, kurios metu vibruojantis kamertonas lyginamas su ausies laidumu ir oro laidumu. Bandymo procedūra gali būti naudojama diferencinės diagnostikos teiginiams apie jų tipą klausos praradimą, kurie ypač leidžia atskirti sensorineurinį ir laidų klausos praradimą. Kadangi „Rinne“ testas yra subjektyvi tyrimo procedūra, pacientas turi būti pasirengęs bendradarbiauti ir taip pat turėti galimybę be apribojimų vykdyti testą ir tyrimo personalo nurodymus.
Kas yra Rinne testas?
„Rinne“ testas yra subjektyvi, neinvazinė ir greita ENT tyrimo procedūra, kurios metu vibruojantis kamertonas palyginamas su ausies laidumu ir oro laidumu. Rinne testas yra subjektyvus testas, naudojamas otolaringologijoje. Pirmą kartą procedūrą Heinrichas Adolfas Rinne aprašė 1855 m. Kaip ir Weberio bei Bingo testai, Rinne testas taip pat yra kamertonų bandymas. Palyginamas oro laidumas ir garso laidumas kaulams, o tai kartu su Weberio testo rezultatais leidžia priskirti klausos praradimą. Daugeliu atvejų Weberio testas atliekamas prieš Rinne testą. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis abi procedūros taip pat gali būti naudojamos atvirkštine tvarka. Kliniškai orientuotas Rinne testo bandymas veikia ausies fiziologines savybes ir taip padeda diagnozuoti garso priėmimo ar garso laidumo sutrikimus. Kiekviena ausis tikrinama atskirai. Jei Weberio testas anksčiau atskleidė vienašalį klausos praradimą, Rinne testas paprastai atliekamas tik su viena ausimi.
Funkcija, poveikis ir tikslai
Kartu su Weberio testu Rinne testas šiandien sudaro standartizuotą klausos sutrikimų tyrimo procedūrą. Tyrimo procedūra gali būti naudojama vienašališkam klausos praradimui, taip pat dvišaliam klausos praradimui. Kadangi Rinne testas leidžia atskirti sensorineurinį ir laidų klausos praradimą, procedūra pirmiausia turi skirtingą diagnostinę reikšmę. Kiekviena ENT praktika gali atlikti bandymo procedūrą. Ruošiantis bandymo procedūrai, kamertonas nustatomas vibruojant. Tada bandymą atliekantys darbuotojai vibruojančią kamertono kojelę uždeda ant mastoidinio proceso. Tai yra kaulo kanalas, kuris yra atsakingas už garso pojūčių perdavimą ir yra kaip kaulo procesas už kiekvieno ausies. Dabar pacientas girdi toną per kamertono vibracijas. Testą atliekantys darbuotojai prašo pranešti jiems, kai garsas sustos. Subjektyviai suvokus kaulo laidumo nutildymą už ausies, kamertonas dabar laikomas ant oro laidumo prieš ausį. Šiuo tikslu instrumentas dar kartą nesumušamas. Paprastai ossikulai ir ausies būgnas sustiprinti garsą ant oro laidumo priešais ausinę. Todėl pacientas, turintis normalią klausą, girdi garsą, kuris nutildytas dėl kaulo laidumo, ties oro laidumu prieš ausį, kai tik kamertonas laikomas prieš ausį. Sveiko paciento oro laidumas natūraliai atkartoja garsą ausies kanaluose ilgiau nei mastoidinis kaulų laidumo procesas. Latakų testas laikomas teigiamu, jei pacientas vėl girdi garsą laidžiu oru. Jei jis jo negirdi net prieš ausį, bandymo rezultatas laikomas neigiamu. Esant laidžiam klausos sutrikimui, pacientas garsiau ir ilgiau girdi garsinį šakutės garsą per kaulo laidumą nei per oro laidumą. Todėl neigiamas Rinne testas gali rodyti laidų klausos praradimą. Jei, kita vertus, yra sensorineurinis klausos praradimas, pacientas vos girdi garsą tiek kaulo, tiek oro laidumu. Tačiau garso suvokimas per laidumą ore niekada nėra blogesnis nei kaulų laidumo jutimas jutimo jutimo klausos atveju.
Rizika, šalutinis poveikis ir pavojai
Kadangi Rinne testas yra vienas iš subjektyvių klausos testų, procedūra nėra besąlygiškai tinkama kiekvienam pacientui. Vaikams ir psichikos negalią turintiems asmenims Rinne testas gali duoti klaidingus rezultatus. Subjektyvus paciento suvokimas ir bendradarbiavimas yra tyrimo procedūros akcentas. Testą atliekančiam personalui sunku įvertinti, kiek teiginiai apie garso suvokimą atitinka tiesą. Todėl Rinne testas yra toks pat netinkamas nenorintiems pacientams, kaip, pavyzdžiui, kiti klausos testai iš subjektyvių tyrimų procedūrų grupės. Visų pirma, jei Weberio ir Rinne testų rezultatai yra prieštaringi, tyrimo personalas gali suabejoti paciento bendradarbiavimu arba įtarti, kad tiriamasis suvokė neteisingai. Nei Weberio, nei Rinne testas nereikalauja paciento pastangų. Tiesą sakant, Rinne testas yra vienas iš greičiausių ENT bandymų, kurie kada nors buvo atlikti. Kadangi bandomasis procesas yra neinvazinė procedūra, prieš procedūrą paciento nereikia hospitalizuoti ar laikytis jokių specialių elgesio taisyklių. Su Rinne testu susijusios rizikos ar šalutinio poveikio nėra. Dažniausiai atsiranda nedidelis laikinas ausų spengimas. Paprastai „Rinne“ testas niekada neatliekamas savarankiškai, bet visada kartu su „Weber“ testu, kurį atlikti taip pat lengva ir, kaip ir Rinne testas, nėra jokios rizikos ar šalutinio poveikio. „Weber“ testas taip pat apima vibruojančią kamertoną, kuri uždedama ant bandomojo asmens vainiko vadovas. Garsas perduodamas fazėmis į abi vidines ausis per kaulų laidumą, kad būtų normali klausa. Rezultatai, kurie nuo to nukrypsta, rodo vienašalį ar asimetrinį klausos sutrikimą, kurį galima toliau nustatyti naudojant Rinne testą.
