Metotreksatas ir folio rūgštis
Metotreksatas yra veiklioji medžiaga, veikianti kaip antagonistas folio rūgštis organizme (vadinamasis folio rūgšties antagonistas). Folio rūgštis arba vitaminas B9 yra svarbus ląstelių dalijimuisi, ypač jis vaidina svarbų vaidmenį gaminant genetinės medžiagos (DNR) blokus. Taigi, jei poveikis folio rūgštis yra slopinamas, ląstelė nebegali daugintis.
Vėžys organizmo gynybinės sistemos ląstelėms ar ląstelėms, kurios yra per aktyvios ir taip sukelia lėtinę uždegiminę reumatinę ligą, galima išvengti augimo ir dauginimosi metotreksato. Nuo metotreksato yra folio rūgšties antagonistas, vartojant folio rūgštį, galima atvirkščiai panaikinti metotreksato poveikį ir apsinuodijimo atveju veikti kaip priešnuodį. Tačiau nepageidaujama šalutinis metotreksato poveikis taip pat gali būti sumažintas arba visiškai išvengta vartojant protingai folio rūgštį, pvz pykinimas, burnos ertmės uždegimas gleivinė, kepenys fermento pakilimas, plaukų slinkimas ir viduriavimas.
Vokietijos reumatologų draugija rekomenduoja vartoti folio rūgštį (papildomai vartoti folio rūgštį be dieta) su mažiausiai 5 miligramais folio rūgšties per savaitę. Palyginimui: Vokietijos mitybos draugijos rekomenduojama folio rūgšties paros dozė yra 400 mikrogramų. Tačiau folio rūgštį reikia vartoti ne anksčiau kaip praėjus 24–48 valandoms po metotreksato pavartojimo ar injekcijos.
Didžiausias metotreksato kiekis išsiskiria pirmą dieną po injekcijos ar injekcijos. Mažesnis metotreksato kiekis organizme pirmiausia virsta medžiagų apykaitos produktu, panašiu į metotreksatą, ir išsiskiria tik antrą dieną po metotreksato vartojimo. Todėl po 48 valandų rekomenduojama vartoti folio rūgštį, nes praėjus šiam laikui organizme nelieka reikšmingo kiekio metotreksato ar jo metabolinio produkto, todėl metotreksato poveikis nėra žymiai susilpnėjęs.
Nepaisant to, pasiekiama gera apsauga nuo galimo nepageidaujamo šalutinio poveikio. Jei reikia, folio rūgšties dozę reikia koreguoti gydymo metu. Galima įsivaizduoti iki 15 miligramų dozes 5 dienas per savaitę, pradedant 48 valandomis po metotreksato vartojimo. Šis folio rūgšties dozės padidinimas turėtų būti svarstomas, pavyzdžiui, jei pasireiškia nepageidaujamas poveikis, ypač jei: kepenys vertės didėja.
Arba taip pat galima naudoti folio rūgštį 2.5 miligramų per savaitę doze; neatrodo, kad būtų reikšmingų skirtumų tarp folio rūgšties ar folino rūgšties papildų. Folio rūgšties vartojimas gydant metotreksatu anksčiau buvo diskutuotinas. Baiminamasi, kad folio rūgštis gali susilpninti ar net panaikinti metotreksato poveikį reumatinėms ligoms.
Jei prie metotreksato terapijos pridedama folio rūgšties, galima sumažinti galimo šalutinio poveikio dažnį. Jei folio rūgšties dedama per anksti arba per daug, metotreksato veiksmingumas gali sumažėti. Tačiau metotreksato veikimo mechanizmas sergant reumatinėmis ligomis vis dar nepaaiškinamas, todėl šis ryšys nebūtinai egzistuoja.
Nepaisant to, daugelis reumatologų Vokietijoje ir Europoje susilaiko nuo bendro folio rūgšties vartojimo. Šioje šalyje metotreksato terapija pirmiausia vykdoma be folio rūgšties papildymo. Folio rūgštis papildomai vartojama tik tuo atveju, jei metotreksatas nėra gerai toleruojamas arba jei kraujas skaičius rodo folio rūgšties trūkumo požymius (makrocitozė = per didelės kraujo ląstelės ir hiperchromazija = per didelė raudonųjų kraujo kūnelių apkrova kraujo pigmentu hemoglobinu).
Folio rūgšties trūkumas pasireiškia ir dėl gleivinės, ypač burnos, uždegimo gleivinė. Jei atsiranda tokių simptomų, gydymas metotreksatu trumpam nutraukiamas ir folio rūgštis skiriama didelėmis dozėmis, kol gleivinės uždegimas išnyks. Toliau gydant metotreksatu, papildomai papildoma folio rūgštimi.
