Perikarditas (širdies maišelio uždegimas)

Trumpa apžvalga

• Aprašymas: Sergant perikarditu, išorinis širdies jungiamojo audinio sluoksnis yra uždegimas. Skiriamas ūminis, lėtinis ir konstruktyvus perikarditas (šarvuota širdis) ir perimiokarditas.
• Simptomai: perikardito simptomai yra karščiavimas, kosulys, pakitęs širdies plakimas, vandens susilaikymas (edema) ir akivaizdžiai užsikimšusios kaklo venos.
• Gydymas: gydymas priklauso nuo perikardito priežasties. Be to, dažnai naudingas fizinis poilsis, ibuprofenas ir kolchicinas.
• Eiga ir prognozė: Dėl daugybės galimų ligos komplikacijų perikarditas gali būti pavojingas gyvybei.
• Tyrimai ir diagnozė: tiksli, specifinė anamnezė yra orientacinė. Po to atliekamas fizinis patikrinimas, kurio metu klausoma širdies ir plaučių. Be to, tarp galimų tolesnių procedūrų yra kraujo tyrimas, EKG (elektrokardiograma), širdies aidas (echokardiografija), krūtinės ląstos rentgenograma, MRT ir perikardiocentezė.

Perikarditas: aprašymas

Perikarditas yra jungiamojo audinio, kuris visiškai supa širdį, uždegimas. Ją gali sukelti patogenai, tokie kaip virusai ar bakterijos, bet ir neinfekcinės imuninės sistemos reakcijos.

Tinkamai ir laiku negydomas perikarditas gali būti mirtinas.

Perikardo struktūra ir funkcija

Perikardas susideda iš tvirto, vos ištempto jungiamojo audinio. Jis laiko širdį vietoje. Be to, perikardas apsaugo subtilų širdies raumenį ir jo kraujagysles. Tarp perikardo ir širdies raumens cirkuliuoja apie 20–50 ml skysčio. Tai sumažina trintį su kiekvienu širdies plakimu.

Ūminis perikarditas

Infekcijos, bet ir kitos ligos, pavyzdžiui, reumatinės, gali sukelti ūminį perikarditą. Be to, perikarditas taip pat gali būti širdies priepuolio pasekmė. Šiuo atveju negyvos širdies raumens dalys sukelia uždegiminę reakciją. Gali pasireikšti praėjus kelioms dienoms po infarkto, kai uždegimas išplinta į gretimą perikardą (ankstyvasis perikarditas, perikarditas epistenokardija). Rečiau perikardas užsidega praėjus savaitėms po miokardo infarkto (Dresslerio sindromas, vėlyvasis perikarditas).

Jei uždegimo metu susidaro baltai gelsvos fibrino dangos (panašiai kaip nubrozdinimas, kai jis užsidaro), tai vadinama fibrininiu ūminiu perikarditu.

Kai kuriais atvejais perikarditas būna kruvinas, pavyzdžiui, dėl širdies operacijos, po širdies priepuolio arba sergant tuberkulioze. Į perikardą augantys navikai ar metastazės taip pat gali sukelti kruviną uždegimą.

Lėtinis perikarditas

Lėtinis perikarditas dažnai išsivysto, kai ūminis perikarditas visiškai neužgyja (nepaisant gydymo) ir vis paūmėja. Kiek ilgai pacientas serga perikarditu, natūraliai priklauso nuo individualių skirtumų. Tačiau paprastai jis išgyja per vieną ar tris savaites. Šiuo atveju tai nėra lėtinė forma.

Kita vertus, jei perikarditas tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius, jis vadinamas lėtiniu perikarditu. Jis taip pat gali išsivystyti be ūminės istorijos. Pavyzdžiui, tuberkuliozė, reumatinės ligos, kai kurie vaistai ar net medicininė spinduliuotė (pavyzdžiui, sergant plaučių augliu) gali sukelti lėtinį perikarditą.

Šarvuota širdis (konstrikcinis perikarditas)

Perimiokarditas

Kadangi perikardas yra arti širdies raumens, abi struktūros kartais būna uždegusios tuo pačiu metu. Medicinoje tai vadinama perimiokarditu. Atskirti perikarditą (perikardo uždegimą) nuo perimiokardito (širdies raumens uždegimo) nėra taip paprasta. Tačiau tai nėra privaloma, nes gydymas dažnai nesikeičia. Tačiau vėliau tai daroma ligoninėje, nes padidėja komplikacijų rizika.

Perikarditas: simptomai

Tipiški ūminio perikardito simptomai yra skausmas už krūtinkaulio (retrosterninis skausmas) arba visoje krūtinėje. Skausmas taip pat gali plisti į kaklą, nugarą ar kairę ranką ir sustiprėti įkvėpus, kosint, ryjant ar pakeitus padėtį. Ūminiu perikarditu sergantys žmonės taip pat dažnai karščiuoja.

Kai kuriais atvejais širdies plakimas pagreitėja (tachikardija). Sergant perikarditu taip pat atsiranda širdies aritmijų ir širdies stringimo jausmo. Priklausomai nuo būklės sunkumo, gali atsirasti dusulys ir spaudimas krūtinėje. Panašūs simptomai gali pasireikšti ir sergant pneumonija su pleuritu, plaučių kolapsu (pneumotoraksu) arba ypač ūminiu miokardo infarktu.

Jūs visada turėtumėte nedelsiant išsiaiškinti ūmaus krūtinės skausmo priežastį!

Sergant perikarditu, kuris nuo pat pradžių yra lėtinis, simptomai paprastai vystosi palaipsniui. Todėl jis dažnai lieka nepastebėtas ilgą laiką. Be bendrų uždegimo simptomų, tokių kaip nuobodulys ir sumažėjęs darbingumas, progresuojant randams ir perikardo sustorėjimui, gali atsirasti ir širdies nepakankamumo simptomų:

• Pagreitėjęs širdies plakimas ir lėtesnis pulsas
• Dusulys fizinio krūvio metu (vėliau ir ramybėje)
• kosulys
• užsikimšusios (matomai išsikišusios) kaklo venos
• Vandens susilaikymas (edema)
• „Paradoksalus pulsas“ (pulsus paradoxus = sistolinio, ty viršutinio kraujospūdžio vertės sumažėjimas daugiau nei 10 mmHg įkvėpus)

Perikardo tamponados komplikacija

Perikardo tamponada yra gyvybei pavojinga perikardito komplikacija. Jis atsiranda, kai perikarde greitai susikaupia daug kraujo, pūlių ir (arba) uždegiminio skysčio. Kadangi perikardas nėra plečiamas, efuzija sutraukia širdies raumenį ir širdies kameros negali tinkamai išsiplėsti.

Dėl to į plaučius (iš dešiniojo skilvelio) arba į sisteminę kraujotaką (iš kairiojo skilvelio) pumpuojama mažiau kraujo. Nukrenta kraujospūdis, o širdis daužosi. Be to, kraujas grįžta į venas, o tai gali būti matoma iškiliose kaklo venose.

Sergantiesiems sunku kvėpuoti, staiga išblyškę ir prakaituoti. Gali žlugti cirkuliacija. Perikardo tamponada yra labai pavojinga gyvybei ir turi būti nedelsiant gydoma.

Perikarditas: simptomai moterims nėštumo metu.

Perikardito simptomai vyrams ir moterims nesiskiria. Ypatingi bruožai būdingi moterims iš esmės tik nėštumo metu.

Nėštumo metu širdis patiria didesnį stresą. Juk dabar neva juo kraują veža mažiausiai du žmonės. Todėl paskutiniame nėštumo trimestre dažnai randamas vadinamasis hidroperikardas. Hidroperikardas yra nedidelis išsiliejimas, kuris atsiranda maždaug 40 procentų nėščių moterų po šešto mėnesio.

Perikarditas nėštumo metu taip pat yra galimybė. Tačiau gydymas beveik nesiskiria nuo ne nėščių pacientų gydymo. Tačiau naudojami vaistai yra tikrinami, ar jie yra patvirtinti vartoti nėštumo metu. Todėl čia gali būti nukrypimų.

Pacientams, sergantiems pasikartojančiu ar lėtiniu perikarditu, nėštumą geriausia planuoti taip, kad jis patektų į laikotarpį, kai simptomai yra ne tokie ryškūs.

Perikarditas: gydymas

Kadangi perikarditą sukelia skirtingi veiksniai, priklausomai nuo paciento, atsakyti į klausimą, ką daryti su perikarditu, nėra lengva. Terapija visada priklauso nuo individualių priežasčių.

Pirmoji priemonė, kurios reikia imtis perikardito atveju, yra fizinis poilsis, siekiant palengvinti širdies veiklą. Perikarditas dažniausiai gydomas ambulatoriškai. Pacientai neprivalo likti ligoninėje. Tada jiems skiriami priešuždegiminiai vaistai, pavyzdžiui, NVNU (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), tokie kaip ibuprofenas, ASR ar net kolchicinas. Antivirusiniai vaistai nenaudojami (arba tik atskirais atvejais).

Tačiau kai kuriais atvejais tam tikros aplinkybės padidina komplikuotos perikardito eigos riziką. Tokiais atvejais pacientai gydomi ligoninėje. Pavyzdžiui, karščiavimas virš 38 laipsnių arba didelis perikardo efuzija yra vienas iš šių rizikos veiksnių.

Jei žinoma konkreti perikardito priežastis, ji nustato tolesnį gydymą (priežastinį gydymą):

Antibiotikai skiriami esant bakterinėms infekcijoms. Jie dažnai skiriami infuzijos būdu, kad jie veiktų geriau.

Grybelinių infekcijų atveju naudojami priešgrybeliniai vaistai, vadinamieji antimikotikai. Jie taip pat dažnai skiriami trumpomis infuzijomis.

Jei perikardito priežastis yra inkstų nepakankamumas, kraujas turi būti išvalytas dializės būdu.

Gydymo sėkmė stebima reguliariai atliekant ultragarsinius širdies tyrimus. Esant lėtiniam perikarditui su perikardo sustorėjimu ir randais (šarvuota širdis), perikardas turi būti (iš dalies) pašalintas atliekant atvirą krūtinės operaciją, vadinamą perikardiektomija.

Nėra namų gynimo priemonių, kurios padėtų nuo perikardito ar palengvintų simptomus. Vienintelis dalykas, kuris tikrai padeda, yra fizinis poilsis.

Perikardo tamponados gydymas

Perikardo tamponada yra tada, kai perikarde susirenka tiek daug skysčių, kad pažeidžiama širdies veikla. Tai pavojinga gyvybei ir turi būti nedelsiant gydoma. Šiuo tikslu ultragarsu kontroliuojant (sonografija) adata per krūtinės ląstą praduriamas perikardas ir ištraukiamas efuzinis skystis. Tada nukentėjusysis turi būti atidžiai stebimas ultragarsu, kad būtų galima anksti nustatyti bet kokį efuzinio skysčio ar kraujo nutekėjimą.

Perikarditas: eiga ir prognozė

Perikarditas yra rimta liga. Jis gali plisti į širdies raumenį (perimiokarditas) arba visą širdį (panikarditas). Kartais atsirandantis efuzija (serozinis skystis, pūliai ar kraujas) gali pavojingai suspausti širdies raumenį. Anksti atpažinus perikarditą ir gydant jo priežastis bei pasekmes, jis gali išgyti be pasekmių. Jei perikarditas negydomas, jis yra pavojingas gyvybei dėl sunkių komplikacijų (šarvuotos širdies ir perikardo tamponados).

Perikarditas: tyrimai ir diagnostika

Jei įtariamas perikarditas, daugeliu atvejų sergantys asmenys siunčiami į specializuotą kardiologijos praktiką. Kardiologas pirmiausia klausia apie ligos istoriją:

• Kiek laiko pasireiškė simptomai?
• Ar simptomai padidėjo ar atsirado naujų simptomų?
• Ar jaučiatės mažiau pajėgūs susidoroti su fizine įtampa?
• Ar karščiuojate – ir jei taip, nuo kada?
• Ar pastarosiomis savaitėmis sirgote infekcija, ypač kvėpavimo takų?
• Ar krūtinės skausmas keičiasi kvėpuojant ar gulint?
• Ar turėjote kokių nors skundų ar sirgote širdies ligomis?
• Ar sergate reumatu ar kita imuninės sistemos liga?
• Kokius vaistus vartojate?

Kraujo mėginys imamas siekiant ieškoti tipiškų uždegimo ar infekcijos žymenų. Todėl, jei įtariamas perikarditas, verta atkreipti dėmesį į šiuos kraujo rodiklius:

• Pagreitėjęs eritrocitų nusėdimo greitis
• Padidėjusi CRP vertė
• Baltųjų kraujo kūnelių padidėjimas (leukocitozė bakterijų ar grybelių atveju, limfocitozė virusų atveju)
• Bakterijų aptikimas kraujo pasėlyje
• Padidėjęs širdies fermentų kiekis (CK-MB, troponinas T)
• Padidėję vadinamieji reumatoidiniai veiksniai

Įvairūs instrumentiniai tyrimai vėliau patvirtina įtariamą perikardito diagnozę:

• EKG: sergant perikarditu, EKG rodo nenormalų ST segmento pakilimą, plokštesnes arba neigiamas T bangas arba, esant perikardo efuzijai, apskritai sumažėjusį ritmą (žema įtampa). Taip EKG galima nustatyti perikarditą.
• Echokardiografija („širdies ultragarsas“), siekiant nustatyti efuziją.
• Krūtinės ląstos rentgeno tyrimas („rentgeno krūtinės ląstos“, rodo tik didelius išsiliejimus dėl padidėjusio širdies šešėlio)
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT), kad būtų galima vizualizuoti perikardo sienelę ir bet kokią esamą efuziją
• Perikardiocentezė (jei yra efuzija), skirta iškrauti širdį, įvertinti jos būklę ir bandyti aptikti patogeną

Perikarditas: priežastys ir rizikos veiksniai

Tačiau perikarditą gali sukelti ir kitos sąlygos ar gydymas. Jie apima:

• Inkstų nepakankamumas su padidėjusiu šlapimo rūgšties kiekiu kraujyje.
• Autoimuninės ligos ir reumatinės ligos
• Metaboliniai sutrikimai (hipotirozė arba hipercholesterolemija)
• Infarkto pasekmės
• Širdies operacijos (pokardiotomijos sindromas)
• Naviko ligos
• Terapija radiacija

Streso sukeltas perikarditas kasdienėje medicinoje nėra žinomas. Tačiau stresas gali padidinti širdies priepuolio riziką. Kai kuriems pacientams tai išsivysto į perikarditą. Tokiu atveju perikarditas yra tik antrinis – bet ne tiesiogiai – dėl streso ir psichologinio spaudimo.