Šuns įkandimas: ką daryti?

Šuns įkandimas: trumpa apžvalga

Ką daryti įkandus šuniui? Pirmoji pagalba: Nuvalykite, dezinfekuokite ir uždarykite žaizdą (pvz., gipsu). Ant stipriai kraujuojančios įkandimo žaizdos užspauskite sterilią, be mikrobų medžiagą (pvz., sterilų kompresą) ir, jei reikia, uždėkite spaudžiamąjį tvarstį.
Šuns įkandimo rizika: sunkūs odos ir raumenų pažeidimai, nervų pažeidimai (kartais su vėlesniais jutimo sutrikimais), kraujagyslių pažeidimai (kartais su pavojingu kraujo netekimu), kaulų sužalojimai, žaizdos infekcija, negražių randų susidarymas.
Kada kreiptis į gydytoją? Iš esmės kiekvieną įkandimo žaizdą turi apžiūrėti gydytojas ir prireikus gydyti (ypač esant stipriam kraujavimui).

Dėmesio!

Net mažos įkandimo žaizdelės gali užsikrėsti. Blogiausiu atveju išsivysto gyvybei pavojinga stabligės ar pasiutligės infekcija!
Esant stipriai kraujuojančiai šuns įkandimo žaizdai, po pirminio gydymo reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją arba kviesti greitąją pagalbą!

Šuns įkandimas: ką daryti?

Jei suerzinsite ar išgąsdinsite šunį (netyčia), jis gali greitai spragtelėti. Kartais paviršutiniškai subraižoma tik oda. Tačiau suapvalintais dantimis ir galingais žandikaulio raumenimis šuo taip pat gali padaryti aukai sunkių audinių sužalojimų.

Paprastai, esant lengvesnei įkandimo žaizdai, rekomenduojamos šios pirmosios pagalbos priemonės:

Nuvalykite žaizdą: įkandimo žaizdą atsargiai, bet kruopščiai nuvalykite drungnu vandeniu ir muilu, kai tik ji nustos gausiai kraujuoti.
Dezinfekuokite žaizdą: naudokite tinkamą žaizdų dezinfekavimo priemonę šuns įkandimo žaizdai dezinfekuoti, jei įmanoma.
Uždengiamoji žaizda: esant nedidelei įkandimo žaizdai, užteks tvarsčio. Didesnę įkandimo žaizdą, atvirkščiai, reikia uždengti steriliu įklotu arba marlės kompresu.
Eik pas gydytoja!

Įkandimo žaizdos atveju, kai kraujuoja stiprus kraujavimas, būtina imtis šių pirmosios pagalbos priemonių:

Stabdyti kraujavimą: ant įkandimo arba į žaizdą prispauskite minkštą medžiagą, kurioje nėra kuo daugiau mikrobų (pvz., sterilų kompresą).
Jei kraujavimas ypač stiprus, uždėkite spaudžiamąjį tvarstį.
Nedelsdami nuveskite pacientą pas gydytoją arba perspėkite greitąją pagalbą (112) – ypač jei kraujavimo sustabdyti nepavyksta!

Šuns įkandimas: rizika

Šuns įkandimas kelia įvairių pavojų: Viena vertus, gali būti sužalota daug audinių, tokių kaip raumenys, nervai, kraujagyslės ir kaulai. Antra, įsiskverbę mikrobai (ypač iš šunų seilių) gali sukelti žaizdos infekciją.

Audinių pažeidimas

Šuns įkandimas gali sukelti įvairaus laipsnio audinių pažeidimus. Lengvais atvejais dažnai pažeidžiamas tik paviršinis odos sluoksnis (epidermis).

Be to, gilus šuns įkandimas gali sužaloti nervus, kraujagysles ir kartais net kaulus, be odos ir raumenų audinio. Nervų pažeidimai gali sukelti nervų nepakankamumą (jutimo sutrikimus). Tai gali reikšti, pavyzdžiui, kad prisilietimo pojūtis pažeistoje vietoje ateityje nebus toks geras, koks buvo anksčiau.

Kraujagyslių pažeidimo atveju išbėgantis kraujas gali kauptis vos ištempiamame raumenų skriemulyje (= raumenų grupė, apsupta fascija). Sritis patinsta ir yra labai skausminga. Gydytojai tai vadina skyriaus sindromu. Dėl to gali išsivystyti raumenų silpnumas ir nervų trūkumas.

Kūdikiams ir mažiems vaikams šuns įkandimas dažnai turi ypač blogų pasekmių: gyvūnas gali netgi lengviau įkąsti ar nuplėšti visas kūno dalis (pvz., ausis, rankas ar net visą galvą), nei vyresniems vaikams ir suaugusiems.

Šuns įkandimo infekcija

Įkandimo žaizdą taip pat gali užkrėsti bakterijos iš įkandusio žmogaus odos floros, taip pat aplinkos bakterijos. Tačiau tai atsitinka rečiau nei žaizdos infekcija, kurią sukelia bakterijos iš šuns seilių.

Užkrėstą įkandimo žaizdą galite atpažinti iš patinimo ir paraudimo, kuris plinta aplink žaizdą.

Remiantis tyrimais, nuo 25 iki XNUMX procentų visų šunų įkandimų sukelia žaizdos infekciją. Kiekvienu konkrečiu atveju šuns įkandimo žaizdos infekcijos tikimybė priklauso nuo kelių veiksnių. Jie apima:

Įkandimo žaizdos užterštumo tipas ir laipsnis.
audinių sunaikinimo mastas
individualus paciento profilis, pvz., padidėjusi mažų vaikų, pagyvenusių žmonių ir susilpnėjusios imuninės sistemos rizika (pvz., dėl diabeto, ŽIV, vėžio ar gydymo kortizonu)
pažeista kūno sritis (šunų įkandimai ant rankų, pėdų, veido ir lytinių organų ypač dažnai sukelia žaizdos infekciją)

Kai kurios žaizdos infekcijos išlieka lokalizuotos. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad ligos sukėlėjai išplis į kitus audinius ir organus. Tada galimos pasekmės, pavyzdžiui:

Flegmona: tai uždegimo plitimas į aplinkinius audinius.
Abscesas: pūlių susikaupimas ertmėje, kurį sukelia su uždegimu susijęs audinių tirpimas
Sąnarių empiema: pūlių susikaupimas sąnario ertmėje (dėl šuns įkandimo infekcijos plitimo į gretimą sąnarį)
Viso sąnario uždegimas (artritas): Tačiau tai retai atsitinka su šuns įkandimo infekcija.
atsitiktinis infekcijos plitimas į kitus organus, galintis sukelti, pavyzdžiui, kaulų čiulpų uždegimą (osteomielitą), meningitą arba pūlių kaupimąsi kepenyse, plaučiuose ar smegenyse.

Šuns įkandimas: kada kreiptis į gydytoją?

Įkandus šuniui, visada patartina apsilankyti pas gydytoją. Net jei šuo savo smailiais dantimis paliko tik mažas žaizdeles odoje, jos gali siekti labai giliai, o tai padidina žaizdos infekcijos riziką.

Taip yra todėl, kad mikrobai iš šuns seilių gali prasiskverbti giliai į audinį ir sukelti uždegimą, o mažo įėjimo taško žaizdos kraštai greitai sulimpa viršutiniuose odos sluoksniuose, todėl tolimesnė žaizdos priežiūra atrodo nereikalinga.

Todėl mažos įkandimo žaizdos paprastai yra pavojingesnės nei didelės įkandimo žaizdos, kurios dažnai gausiai kraujuoja ir užsidaro lėčiau.

Apsilankyti pas gydytoją patartina ir įkandus šuniui, nes pacientą gali prireikti pasiskiepyti nuo stabligės ar pasiutligės. Šios vakcinacijos turi būti atliekamos kuo greičiau, nes abi ligos gali būti pavojingos gyvybei.

Šuns įkandimas: gydytojo apžiūra

Visų pirma, pokalbio su pacientu ar tėvais metu (kai įkando šuo) gydytojas surinks paciento ligos istoriją (anamnezę). Galimi klausimai:

Kur ir kada jūs (ar jūsų vaikas) buvote įkandę?
Ar pasikeitė žaizdos išvaizda po šuns įkandimo? Jei taip, kaip (patinimas, paraudimas, pūlių susidarymas ir pan.)?
Ar buvo ar yra karščiavimas?
Ar yra kokių nors kitų simptomų, pavyzdžiui, įkandimo žaizdos tirpimas arba pažeistos kūno dalies judėjimo sutrikimai?
Ar yra kokių nors anksčiau buvusių ligų (pvz., diabetas)?
Ar Jūs (ar Jūsų vaikas) vartojate kokių nors vaistų (pvz., kortizono ar kitų imuninę sistemą slopinančių preparatų)?

Jei tai ne jūsų šuo, jei įmanoma, turėtumėte gauti tokią informaciją iš šuns savininko ir perduoti ją gydytojui.

Medicininė apžiūra

Po anamnezės pokalbio atliekama fizinė apžiūra: gydytojas atidžiai apžiūrės šuns įkandimo žaizdą. Jis apžiūrės, kiek audinių buvo sužalota, kaip stipriai žaizda užteršta ir ar nėra uždegimo požymių (pavyzdžiui, patinimas, paraudimas, hipertermija, pūlių susidarymas).

Jis gali fotografuoti šuns įkandimo žaizdą (dokumentams).

Jei šuo įkando ranką ar koją, gydytojas taip pat patikrins pažeistos galūnės (pvz., alkūnės ar kelio sąnario) mobilumą. Taip pat tikrinama raumenų jėga, refleksai, taip pat odos lytėjimo pojūtis (jautrumas). Tokiu būdu galima nustatyti bet kokius raumenų, sausgyslių ar nervų pažeidimus.

Kraujo tyrimas

Pavyzdžiui, sergant šunų įkandimo uždegimu, kraujyje padidėja įvairūs uždegiminiai parametrai, tokie kaip baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) ir C reaktyvusis baltymas (CRP).

Šuns įkandimo žaizdos tepinėlis

Gydytojas paima tepinėlį iš įkandimo žaizdos arba paima žaizdos sekreto mėginius detalesnei analizei laboratorijoje. Ten patikrinama, ar galimi šuns įkandimo infekcijos sukėlėjai gali būti auginami mėginio medžiagoje. Jei taip, gydytojas gali paskirti pacientui tinkamus vaistus nuo mikrobų.

vaizdo

Jei yra įtarimas, kad įkandus šuniui buvo sužalotas ir kaulinis audinys, aiškumo gali suteikti rentgeno tyrimas. Šuniui įkandus veidą ar kaukolę, gydytojas paprastai nurodo kompiuterinės tomografijos (KT) nuskaitymą arba magnetinio rezonanso tomografiją (MRT).

Šuns įkandimas: gydymas atliekamas gydytojo

Medicininis šuns įkandimo žaizdos gydymas priklauso nuo to, kurią kūno dalį gyvūnas įkando ir kokio masto sužalojimas. Bendrosios žaizdų priežiūros priemonės yra šios:

Įkandimo žaizdos valymas (pvz., 1% organinio jodo tirpalu)
Žaizdų drėkinimas druskos tirpalu
Debridement (suplėšytų, sutraiškytų ir negyvų žaizdų audinių pašalinimas)
Pirminė žaizdos priežiūra: tiesioginis žaizdos uždarymas gipsu, audinių klijais, kabėmis ar siūlais. Tai daroma esant nesudėtingoms įkandimo žaizdoms, kurios yra ne senesnės nei kelių valandų.
Antrinė žaizdos priežiūra: šuns įkandimo žaizda iš pradžių lieka atvira (kartais kelias dienas) ir keletą kartų valoma, kol galiausiai uždaroma (pvz., susiuvant). Tai būtina didelėms ir (arba) žiojėjančioms žaizdoms, taip pat užkrėstoms žaizdoms.
Jei reikia, sužalotos kūno dalies imobilizavimas (ypač esant žaizdos infekcijai).

Kai kuriais atvejais gydytojas pacientui skirs antibiotikų, kad išvengtų bakterinės žaizdos infekcijos. Tai gali būti tinkama, pavyzdžiui, esant šviežioms, gilioms įkandimo žaizdoms, taip pat įkandimo žaizdoms kritinėse kūno vietose (rankose, pėdose, vietose prie sąnarių, veido, lytinių organų).

Pacientams, kuriems yra padidėjusi infekcijos rizika (pvz., sergantiems cukriniu diabetu), ir tiems, kuriems yra implantuoti (pvz., dirbtiniai širdies vožtuvai), dažnai po šuns įkandimo profilaktiškai skiriami antibiotikai.

Jei jau yra bakterinė žaizdos infekcija, visais atvejais naudojami antibiotikai.

Vakcinaciją nuo stabligės gydytojas skiria po šuns įkandimo, jei trūksta apsaugos nuo stabligės (pvz., paskutinis skiepas nuo stabligės per seniai) arba nežinoma vakcinacijos būsena.

Skiepijimas nuo pasiutligės būtinas, jei negalima atmesti infekcijos (pvz., įkandus laukiniam šuniui, įkandus neįprastai pasitikinčiam ar agresyviai besielgiančiam naminiam šuniui – įtariama pasiutligė!).

Užkirsti kelią šuns įkandimui

Niekada nepalikite vaiko vieno su šunimi, net jei tai yra gerai besielgiantis šuo. Net iš žaidimo šuo gali staiga suvokti vaiką kaip grėsmę ir įkąsti.
Stebėkite šuns įspėjamuosius ženklus, pvz., gyvūnas atsitraukia, pakelia muses ir atidengia dantis, urzgia, suplotos ausys, susiraukšlėjęs kailis, pakelta arba užkišta uodega.
Netrukdykite šuns valgant ar miegant! Jei atimsite maistą nuo maitinančio šuns arba staiga (ir šiurkščiai) paliesite miegantį šunį, jis gali spragtelėti.
Būkite ypač atsargūs dirbdami su šunų motinomis ir jų šuniukais.
Neatskirkite šunų, kurie pešasi vienas su kitu. Priešingu atveju rizikuojate įsitraukti į muštynes ir susižeisti.
Venkite garsių garsų (pvz., šaukimo) aplink šunį. Gyvūnas gali suvokti garsų garsą kaip grėsmę ir tada spragsėti.
Svetimus šunis liesti ar glostyti reikėtų tik tuo atveju, jei šeimininkas tai leido (jis geriausiai pažįsta savo gyvūną). Taip pat visada leiskite šuniui jus pauostyti prieš jį liesdami.

Jei prie jūsų prieina svetimas šuo be šeimininko, turėtumėte laikytis šių taisyklių, kad išvengtumėte šuns įkandimo:

Būkite ramūs ir stovėkite vietoje!
Nepanikuokite ir nešaukkite!
Nežiūrėkite į šunį (ypač ne tiesiai į akis)!
Sakyk ne!" arba "Eik namo!" ar panašiai žemu balsu.
Geriausiu atveju atsistokite prie gyvūno šonu – tiesioginiai susirėmimai gali išprovokuoti gyvūną įkandus šuniui.
Palaukite, kol šuo praras susidomėjimą ir pasitrauks!

Taip pat mokykite savo vaiką tinkamai elgtis su šunimis! Jie ypač dažnai kenčia nuo šuns įkandimo, ypač kritinėse vietose, tokiose kaip galva ir kaklas.