Citotoksinės T ląstelės
Citotoksinės T ląstelės yra pogrupis T limfocitai ir taip priklauso įsigytiesiems imuninė sistema. Jų užduotis yra nustatyti užkrėstas organizmo ląsteles ir jas kuo greičiau užmušti. Kaip ir likę T-limfocitai, jie susidaro kaulų čiulpai, tada pereikite į тимус, kur jie pagaliau vėl sutvarkomi ir vėliau išsivysto į subrendusius T-limfocitus. Citotoksinis T limfocitai galiausiai patenka į kraują, kur jie galiausiai sąveikauja su įvairiomis endogeninėmis ląstelėmis ir taip patikrina jų būklė. Jei dalyvauja infekuota arba defektinė ląstelė, citoksiniai T-limfocitai per savo paviršinius T ląstelių receptorius gali prijungti prie užkrėstų ląstelių MHC molekulių ir jas užmušti, išskirdami perforiną (baltymą) ir granzimą (proteazės fermentą).
Anti-žmogaus T-limfocitų imunoglobulinai
Anti-žmogaus T-limfocitų imunoglobulinai gaminami laboratorijoje antikūnai kurie naudojami kaip prevencinė priemonė nuo galimo transplantato atmetimo arba tik atmetus jau persodintą organą ar persodintas kamienines ląsteles. Anti-žmogaus T-limfocitų imunoglobulinų vartojimo priežastis yra ta kamieninių ląstelių transplantacija retkarčiais sukelia komplikacijų. Pavojus yra tas, kad transplantacija nebegali atlikti savo tikrųjų užduočių svetimkūnyje ir gali užpulti organizmą recipientą.
T-limfocitai šiuo atžvilgiu vaidina svarbų vaidmenį tuo, kad transplantacijos metu jie taip pat patenka į recipiento organizmą. Implantuoti T-limfocitai dabar turi du efektus. Viena vertus, jie atlieka savo įprastą užduotį puoldami užkrėstas ląsteles.
Kita vertus, jie gali sukelti vadinamąją „transplantato prieš šeimininko reakciją“, nes organizmas recipientas gali juos laikyti svetimais ir sukelti imuninę reakciją prieš juos. Šių reakcijų prevencijai ar gydymui skirtas vaistas buvo ištirtas ir rastas anti-žmogaus T-limfocitų imunoglobulinuose. Šis vaistas gaunamas iš triušių.
T limfocitų aktyvacija
T-limfocitų aktyvacija vyksta sąveikaujant tarp limfocituose esančių T-ląstelių receptorių ir atitinkančių svetimų arba mutavusių ląstelių antigenus. Tačiau T ląstelių receptoriai gali atpažinti antigenus tik tuo atveju, jei juos pateikia vadinamosios antigeną pateikiančios ląstelės. Tačiau stabiliam ryšiui būtini kiti veiksniai. Tai apima glikoproteinus (CD4 ir CD8) ant paviršiaus T limfocitai ir baltymai (MHC1 ir MHC2) antigeną pateikiančios ląstelės paviršiuje.
Reikėtų pažymėti, kad T-pagalbinės ląstelės turi tik CD4 receptorius, kurie savo ruožtu gali prisijungti tik prie MHC2 molekulių. Atitinkamai CD8 receptoriai gali prisijungti tik prie MHC1 molekulių. CD8 receptoriai daugiausia randami citotoksinėse ląstelėse, tačiau taip pat gali būti randami T-žudikių ląstelėse arba reguliuojančiuose T-limfocituose.
Norint suaktyvinti, papildomai reikalinga nepriklausoma nuo antigeno stimuliacija. Tai inicijuoja paviršius baltymai ir prasideda nuo tos pačios antigeną pateikiančios ląstelės. Pagaliau suaktyvinus T-limfocitus, gali atsirasti ląstelių atsakas.
Tai susideda iš įvairių agentų, interleukinų, išsiskyrimo, kuriuos vėliau suaktyvina makrofagai, T-žudikės ląstelės arba citotoksinės ląstelės. Tada jie sugeba pašalines ląsteles pašalinti įvairiais ląstelių mechanizmais. Be to, interleukinai gali stimuliuoti antikūnų gamybą, kad būtų galima pasiekti padidėjusį atsaką į patogenus.
Visi šios serijos straipsniai:
