Dialektinė elgesio terapija
Dialektinis elgesio terapija yra forma psichoterapija sukurtas psichologų ir dažnai naudojamas pacientams, sergantiems ribinis sindromas. Iš esmės tai yra kognityvinė elgesio terapija, tačiau ji taip pat veikia meditacija pratimai, padedantys pacientui įgyti naują mąstymo būdą. Iš esmės galima sakyti, kad terapija turi du atspirties taškus.
Pirmasis yra dialektinis požiūris, kuris apima priešingų požiūrių atpažinimą, jų priėmimą ir bandymą rasti vidurinį kelią. Tai gali reikšti, kad pacientai turi suvokti, kad sunkiose situacijose jie neturėtų be išimties reaguoti su pernelyg dideliu pykčiu, bet kad jie priima situaciją kaip tokią ir bando užmegzti pokalbį, paremtą faktais. Antrasis požiūris, elgesio požiūris, nurodo tokį elgesio pasikeitimą.
Pavyzdžiui, čia kalbama apie gero elgesio apdovanojimą ir taip jo propagavimą. Dialektinis-elgesio terapija yra naudojamas ne tik pasienio pacientams, bet ir pacientams, turintiems valgymo sutrikimų. Terapija gali būti atliekama stacionare ar ambulatoriškai, atliekant individualią terapiją arba grupinę terapiją.
Be to, yra farmakoterapija, kuri veikia kartu su vaistais. Pavyzdžiui, čia neuroleptikai skiriami antidepresantai, kad pacientams būtų lengviau pradėti būsimą gydymą. Priešingu atveju tokių vaistų nerekomenduojama vartoti pasienio pacientams.
Svarbesnė yra individuali terapija. Per šį laiką pacientas turėtų spręsti savo problemas ir bandyti jas išspręsti. Individualioje terapijoje svarbu, kad pacientas ir terapeutas pasiektų susitarimą, kuriame pacientas įsipareigotų kuo geriau bendradarbiauti ir nenutraukti terapijos (deja, dažnai tai būna pasienio pacientams) ir savo ruožtu terapeutas įsipareigoja padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtų pacientui.
Tada pacientas tam tikrą laiką turėtų saugoti dienoraštį, kuriame būtų užfiksuoti neigiami įvykiai ir mintys apie savižudybę, taip pat teigiama patirtis. Be individualios terapijos, visada turėtų būti teikiama skubios pagalbos telefonu tarnyba, nes terapijos metu gali atsirasti situacijų, kai nėra terapeuto ir pacientas jaučiasi priblokštas. Šiomis akimirkomis turėtų būti galimybė susisiekti su terapeutu ar kitu asmeniu, kuris yra susipažinęs su ribine terapija.
Po individualios terapijos vyksta grupinė terapija, kurią sudaro penki moduliai. Vienas iš jų yra vidinis dėmesys. Čia svarbu, kad pacientas galėtų apibūdinti ir suvokti, ką jaučia.
Jei pacientas jaučiasi laimingas, jis turėtų sugebėti tai parodyti (pavyzdžiui, šypsodamasis) ir taip pat mokėti apie tai pranešti savo aplinkai, jei jaučiasi liūdnas, taip pat turėtų verbalizuoti šį jausmą ir pan. Kitas modulis yra vadinamasis streso toleravimas. Čia svarbu, kad pacientas stresinėse situacijose iš karto emociškai nereaguotų, o leistų situacijai pirmiausia paveikti save, o tada realiai pagalvotų, ar situaciją galima gerai valdyti.
Trečiasis modulis susijęs su jausmų valdymu. Čia svarbu, kad pacientas galėtų klasifikuoti jausmus, kurie jam kils. Jis turėtų mokėti atskirti laimingus, viltingus, piktus, liūdnus ir visus kitus jausmus.
Tai leidžia pacientui kontroliuoti kiekvieną situaciją ir kiekvieną emociją. Ketvirtasis modulis susijęs su socialinio tinklo kūrimu, ty tarpasmeniniais įgūdžiais. Čia pacientas turėtų sužinoti, kaip geriausia kreiptis į žmones, kaip su jais bendrauti, taip pat kaip kartais patirti nesėkmę ar nusivylimą, tačiau tai gali būti atleista dėl draugystės.
Čia svarbu, kad pacientas sužinotų, jog jis taip pat gali būti antrame plane palaikydamas draugystę. Paskutinis modulis susijęs su savigarba. Pacientas turi išmokti, kad jis pats yra asmuo, kurį kiti ir visų pirma jis pats turėtų įvertinti. Kad jam leidžiama galvoti apie save teigiamai ir kad jis gali padaryti ką nors gero sau. Visi šie moduliai turėtų būti sukurti ir integruoti į grupinę terapiją.
