Osteomielitas vaikystėje
Ūmus hematogeninis osteomielitas yra tipinė vaikų liga, ypač nuo 3 iki 15 metų. Osteomielitas kūdikystėje ar vaikystė dažniausiai pasitaiko ilgosios srityje kaulai iš šlaunis (šlaunikaulio metafizė). Liga plinta po periosteum (subperiosteum) ir gali išplisti į kaulų čiulpai arba per kraujagyslių jungtis į gretimą sąnarį.
Tai veda prie ūmių simptomų su karščiavimas, šaltkrėtis, sunkus vietinis skausmas, patinimas, paraudimas, perkaitimas ir palengvina laikyseną. Kaip ligos sukėlėjai osteomielitas in vaikystė, vadinamieji gramteigiami patogenai (pvz Staphylococcus aureus, A grupė streptokokai) yra pirmame plane. Šiais patogenais taip pat remiasi tikslinė ligos sukėlėjams jautri antibiotikų terapija.
Iš esmės kūdikiams, sergantiems hematogeniniu osteomielitu, reikia atsižvelgti į tai skausmas galūnėse, paraudimas ir patinimas bei apskritai blogai būklė. Jei įtariamas kūdikių ar vaikų osteomielitas, osteomielito liga turi būti diagnozuota arba atmesta atliekant vizualizaciją (Rentgeno, ultragarsas, magnetinio rezonanso tomografija) po klinikinio tyrimo. Paprastai su bendromis infekcijomis reikia būti atsargiems, nes po bendrų infekcijų atsiranda hematogeninis endogeninis osteomielitas.
Tipiškas endogeninio hematogeninio osteomielito vystymosi pavyzdys kūdikystėje yra virkštelės.Jeigu, pavyzdžiui, minėti simptomai pasireiškia atliekant osteomielito tyrimus, galima manyti, kad kaulas yra ūmiai uždegęs. Liga taip pat gali būti nustatyta kraujas. Kūno uždegimams būdinga baltos spalvos koncentracijos padidėjimas kraujas ląstelių (= leukocitai; leukocitozė), taip pat žymiai padidėjęs kraujo nusėdimo greitis (= BSG).
Ši osteomielito diagnozė yra svarbi tik ūminės formos atveju, nes lėtinio osteomielito atveju abi vertės rodo tik vidutinį padidėjimą. Ūminio osteomielito atveju ligos sukėlėjas taip pat gali būti nustatytas diagnostinės procedūros metu naudojant a kraujas kultūra ar punkcija uždegimo kaulo. Tada taip pat pateikiama svarbi informacija apie terapines priemones, kurių reikia imtis gydantis antibiotikais.
Kad būtų veiksminga, antibiozė turi būti būdinga tik patogenams. Osteomielitas paprastai tampa matomas tik esant pažengusiai ligos stadijai. Kaulų pokyčiai paprastai matomi tik praėjus dviem ar trims savaitėms nuo ligos pradžios.
Tačiau tada matomi pokyčiai (plg. Rentgeno) kalcifikacijų (= ossifications) pavidalu išryškėja šviesesnės dėmės ir (arba) periosteum atsiskyrimas nuo kaulo. Jei osteomielitas yra lėtinis, kraujagyslė okliuzija gali sumažinti kaulų kraujotaką, o tai gali sukelti net kaulų infarktą.
Kaulų infarkto rezultatas yra tam tikrų kaulų dalių, kurios lieka kaip liekamieji kūnai (= sekvestrai) užkrėstoje vietoje, mirtis. Tai galima atpažinti kaip šviesios spalvos rėmelį Rentgeno diagnostika, nes į negyvą kaulinį audinį paprastai atsakoma formuojantis naujam kauliniam audiniui. Šviesios spalvos rėmelis todėl jungiamasis audinys.
Be to, osteomielitą galima diagnozuoti sonografijos būdu (= ultragarsas egzaminas). Teigiama pusė turėtų būti paminėta, kad, pavyzdžiui, periosteumo atsiskyrimas nuo kaulo, kurį sukelia abscesų susidarymas, gali būti matomas anksčiau nei rentgeno nuotraukoje. Kaip dar viena osteomielito, vadinamojo skeleto, diagnostinė priemonė scintigrafija Gali būti naudojamas. Šis diagnostinis metodas naudoja labai silpnus radioaktyvius preparatus (= radiofarmacinius preparatus), kad nustatytų uždegiminius procesus. -> Tęskite temą apie osteomielito gydymą
