Simptomai
Endogeninis hematogeninis osteomielitas dažniausiai yra viso kūno liga kūdikiams ir mažiems vaikams ir dažniausiai pasireiškia a karščiavimas iki maždaug 40 ° C. Be to, Depresija ir virpėjimas tampa pastebimas. Kaulų uždegimo paveiktos vietos tampa pastebimos dėl stipraus paraudimo, patinimo ir spaudimo skausmas. Pirmiau minėti simptomai suaugusiesiems paprastai būna ne tokie ryškūs.
Čia taip pat būdingi simptomai Depresija, skausmas ir funkcinius apribojimus paveiktose vietovėse. Atitinkamos srities uždegimas gali būti pastebimas šiek tiek perkaitus (galbūt ir paraudus), tačiau tokio tipo simptomai yra daug mažiau ryškūs kūdikių ir mažų vaikų atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta keletą kartų, tokia liga tam tikromis aplinkybėmis gali tapti lėtine.
Šiuo atveju, skausmas nukentėjusiose vietovėse, įskaitant funkcinius apribojimus, yra pagrindinis dėmesys. Ūminio hematogeninio kūdikio atveju osteomielitas, pradėjus gydymą, tikimybė pasveikti yra gera. Tais atvejais, kai liga jau progresavo ir sunaikino augimo plokštelę, kartais gali atsirasti didelių augimo sutrikimų.
Net esant ūmiam hematogeniškumui osteomielitas in vaikystė, prognozė labai priklauso nuo augimo plokštelės pažeidimo. Čia taip pat kartais gali atsirasti didelių kaulų pažeidimų, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali sutrumpinti galūnes. -> Daugiau apie osteomielito diagnostiką „Ebenso“ taikoma ūminiam endogeniniam - hematogeniniam suaugusiųjų osteomielitui: jei liga diagnozuojama laiku ir ji gydoma nuosekliai, gijimas paprastai įmanomas be nuolatinės žalos. Tačiau yra rizika, kad liga, jei nebus nustatyta laiku ir tinkamai gydoma, virs lėtiniu osteomielitu.
Lyginant su ūmine forma, lėtinį osteomielitą sunku gydyti ir jis linkęs įsiplieskti net sėkmingo gijimo (atnaujintos kaulo infekcijos) atveju. Egzogeninis osteomielitas yra uždegimas kaulų čiulpai, kurį sukelia atvira žaizda po avarijos (= potrauminė) arba operacijos metu (= pooperacinė). Abiem atvejais mikrobai prasiskverbia iš išorės ir plinta žaizdos srityje taip, kad kaule iš pradžių išsivysto vietinis uždegimas.
Kaip ir endogeninio hematogeninio osteomielito atveju, pagrindiniai patogenai yra Staphylococcus aureus, bet taip pat Escherichia coli ir Proteus. Kiti bakterijų sukėlėjai taip pat gali būti laikomi ligos sukėlėjais. Ligos eiga yra labai individuali ir priklauso nuo įvairių veiksnių.
Kiek patogenai gali išplisti į kaulus ir iš kaulų, pirmiausia priklauso nuo individualios paciento imuninės gynybos. Tai reiškia, kad ypač pacientams, kurių imuninė apsauga yra sumažėjusi (pavyzdžiui, po a transplantacija, sukeltas vadinamosios imunosupresinės terapijos) turi įtakos ūmus, bet ir lėtinės ligos osteomielito progresavimas. Be to, pacientams, kuriems trūksta kraujas taip pat kyla pavojus kaulų tiekimui.
Tai yra, pavyzdžiui, pacientų, kenčiančių nuo diabetas cukrinis diabetas (= cukrinis diabetas) arba arteriosklerozė (= arterijų sukietėjimas). Atsižvelgiant į egzogeninio osteomielito vystymosi istoriją (potrauminį, pooperacinį), suprantama, kad ši liga pasireiškia daugiausia suaugusiesiems. Statistiniai duomenys rodo, kad vyrai dažniausiai nukenčia nuo nelaimingų atsitikimų nei moterys, todėl galima daryti išvadą, kad vyrai taip pat dažniau serga šia liga nei moterys.
Esant ūminei egzogeninio pooperacinio osteomielito formai, pirmieji simptomai gali pasireikšti jau po trijų ar keturių dienų po operacijos. Paprastai pacientas reaguoja karščiavimas, pažeistos vietos patinimas ir paraudimas bei galima žaizdos sekrecija. Pacientai taip pat dažnai skundžiasi skausmu ir Depresija.
Palyginami simptomai pastebimi esant potrauminiam osteomielitui. Tokiais atvejais reikalinga greita intervencija, kad būtų išvengta perėjimo prie antrinio lėtinio osteomielito. Minėtų simptomų atsiradimas kartu su traumine patirtimi arba dėl operacijos jau leidžia daryti išvadą apie egzogeninio osteomielito buvimą.
Paprastai tolesnė diagnozė nustatoma naudojant kraujas analizė. Šiame procese CRP vertė matuojamas kaip uždegimo barometras, kaip ir kraujas sedimentacijos greitis (BSG), kuris žymiai padidėja osteomielito atveju. Kūno uždegimams būdinga ir baltųjų kraujo kūnelių koncentracijos padidėjimas (= leukocitai; leukocitozė).
Tačiau šios diagnostikos priemonės yra svarbios tik ūminės formos atveju, nes lėtinio osteomielito atveju abi vertės rodo tik vidutinį padidėjimą. Kaulų pokyčiai paprastai matomi tik praėjus dviem ar trims savaitėms nuo ligos pradžios. Tačiau tada matomi pokyčiai (plg.
Rentgeno) kalcifikacijų (= ossifications) pavidalu išryškėja šviesesnės dėmės ir (arba) periosteum atsiskyrimas nuo kaulo. Jei osteomielitas yra lėtinis, kraujagyslė okliuzija gali sumažinti kraujo tekėjimą į kaulą, o tai gali sukelti net kaulo infarktą. Kaulų infarkto rezultatas yra tam tikrų kaulų dalių, kurios lieka kaip liekamieji kūnai (= sekvestrai) užkrėstoje vietoje, mirtis.
Tai galima atpažinti kaip šviesios spalvos rėmelį Rentgeno diagnostika, nes į negyvą kaulinį audinį paprastai atsakoma formuojantis naujam kauliniam audiniui. Šviesios spalvos rėmelis todėl jungiamasis audinys. Be to, sonografija (= ultragarsas tyrimas) gali būti naudojamas diagnozei nustatyti. Iš teigiamos pusės reikia paminėti, kad, pavyzdžiui, periosteum atsiskyrimas nuo kaulo, kurį sukelia abscesų susidarymas, gali būti pastebimas anksčiau nei Rentgeno vaizdas.
Kaip dar viena diagnostinė priemonė, vadinamasis skeletas scintigrafija Gali būti naudojamas. Šis diagnostinis metodas leidžia nustatyti uždegiminius procesus naudojant labai silpnus radioaktyvius preparatus (= radiofarmacinius preparatus). Terapiniu požiūriu gali būti taikomos tiek konservatyvios, tiek chirurginės priemonės.
Dėl dažnai egzistuojančių blogų vietinės kraujotakos sąlygų konservatyvus gydymas antibiotikais turi mažai galimybių išgydyti, nes numatytoje vietoje galima pasiekti tik nepakankamą veikliosios medžiagos koncentraciją. Dėl šios priežasties egzogeninis osteomielitas dažniausiai gydomas chirurginiu būdu. Yra keli būdai, kaip elgtis, pavyzdžiui: egzogeninis ūminis osteomielitas gali išsivystyti į sunkią viso kūno ligą ir, nenustatytų atvejų, netgi sukelti sepsį (= kraujo apsinuodijimas), o tai savo ruožtu gali sukelti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, organų pažeidimą.
Egzogeninio ūminio osteomielito atveju reikalinga greita intervencija, nes perėjimas prie antrinio lėtinio osteomielito yra skystas. Lėtinis osteomielitas turi kur kas mažiau galimybių pasveikti ir dėl kaulų infarktų gali sukelti ryškius kaulų pertvarkymo procesus iki kaulų stabilumo sutrikimų. Taip pat gali būti, kad liga gali išplisti į gretimą sąnarių, o tai lemia didelius judėjimo apribojimus.
Sunkiais atvejais gali pasireikšti net sustingimas ir galūnių sutrumpėjimas (amputacijos).
- Chirurginis radikalus uždegimo židinio pašalinimas, galbūt kartu su variniu kaulu skiepijimas (= transplantacija kaulo medžiagos iš kito, autologinio, sveiko kaulo), drėkinimo ir kanalizacijos.
- Drėkinimo - įsiurbimo - drenažo įterpimas.
- Sisteminė antibiotikų terapija nuo vieno iki maždaug pusantro mėnesio.
Jei ligos osteomielitas nustatomas anksti, yra tikimybė išgydyti be jokios likusios žalos. Kaip jau minėta, terapija paprastai atliekama chirurginiu būdu, nes konservatyvus gydymas antibiotikais retai būna veiksmingas dėl prasto kraujo kaulai.
Kadangi perėjimas prie antrinės - lėtinės formos osteomielito yra skystas, gijimas dažnai būna sunkus (žr. Aukščiau). Lėtinis osteomielitas yra linkęs pasikartoti net ir po galimo gydymo pasisekimo, todėl liga gali vėl ir vėl paūmėti.
