Smegenų receptoriaus scintigrafija

Smegenys imtuvas scintigrafija yra branduolinės medicinos procedūra, naudojama vizualizuoti informacijos perdavimą tarp nervinių ląstelių radioaktyviai pažymėtais neurotransmiteriais (biocheminiai pasiuntiniai tarp nervinių ląstelių). Centrinės ląstelės nervų sistema (CNS) yra aprūpinti aksonais (ilgų ląstelių pratęsimais), per kuriuos informacija / dirgikliai gali būti perduodami kaip elektriniai potencialai. Tačiau ryšių tarp nervų ląstelių negalima tiesiog praleisti elektriniais krūviais, todėl elektrinis dirgiklis turi būti paverstas biocheminiu. Tai įvyksta sinapsėje (ląstelės-ląstelės kontaktas su sužadinimo perdavimo funkcija), kai gaunamas ląstelės sužadinimas veda į neurotransmiteris paleisti į sinapsinis plyšys, neurotransmiteris sklinda per sinapsinis plyšys ir jungiasi prie specifinių postsinapsinio (pasrovio) neurono receptorių, tai jaudina. Šioje ląstelėje dirgiklis gali būti vėl perduodamas elektra arba, jei reikia, sukelti kitus ląstelių atsakus. Yra įvairių centrinių nervų ligų, susijusių su teisingo informacijos perdavimo sutrikimais sinapsės (pvz Parkinsonizmas). Skirtingi AKS veikimo etapai neurotransmiteris gali susilpnėti specifinė receptorių sąveika ar reabsorbcija, o tai gali sukelti per didelę ar nepakankamą sužadinimą pasroviui nervinė ląstelė. Branduolinės medicinos tyrimo principas pagrįstas sinaptinio neurotransmisijos vizualizavimu su radioaktyviai pažymėtais receptorių ligandais (receptorių surišimo partneriais). Priklausomai nuo indikacijos, naudojamas tinkamas siųstuvo sistemos ligandas, įvedamas (įvedamas) į veną, o po to išmatuojamas jo kaupimasis naudojant skleidžiamą radioaktyvumą.

Indikacijos (taikymo sritys)

Vaizdas smegenys receptoriai leidžia teigti apie teisingą neurotransmisijos funkciją. Funkciniai sutrikimai todėl galima aptikti labai ankstyvoje stadijoje, kai kuriais atvejais iki morfologinių pokyčių ar net klinikinių simptomų atsiradimo. Smegenų receptorių scintigrafija gali būti naudojama (įtariama):

  1. Bazinės ganglijos ligos: Parkinsonizmas, Parkinsono sindromai, Wilsono liga, Huntingtono liga, drebulys sindromai.
    • Ligos pamatinės ganglijos sukelti judesio sutrikimus. Atsižvelgiant į pažeidimo lokalizaciją ir tipą, vyrauja skirtingi klinikiniai simptomai: griežtumas (padidėjęs raumenų tonusas), drebulys (drebulys), akinezija (didelio laipsnio judesių trūkumas) arba peržengiantys judesiai (būdingi Huntingtono liga).
    • Griežtumo triada, drebulys ir akinezija yra tipiškas simptomų kompleksas, žinomas kaip parkinsonizmas. Priežastis dažniausiai yra Parkinsonizmas, bet tam įtakos gali turėti ir kitos neurodegeneracinės ligos. Priklausomai nuo priežasties, skirtingos pamatinės ganglijos paveiktos dalys.
    • Smegenys imtuvas scintigrafija suteikia galimybę, pavyzdžiui, atvaizduoti dopaminerginę sistemą (sinapsės , kurioje dopamino naudojamas kaip neuromediatorius), siekiant nustatyti bazinių ganglijų sutrikimo lokalizaciją ir taip leisti a diferencinė diagnostika judėjimo sutrikimų.
  2. Epilepsija (traukulių sutrikimas): naudojami radioaktyviai pažymėti benzodiazepino receptorių antagonistai, kurių priepuolius sukeliančiame židinyje sumažėja receptorių prisijungimas, kad būtų galima nustatyti jo lokalizaciją. Tai iš dalies paaiškina vietinis nervinė ląstelė praradimas.

Kontraindikacijos

Santykinės kontraindikacijos

  • Žindymo fazė (žindymo fazė) - žindymas turi būti nutrauktas 48 valandoms, kad būtų išvengta pavojaus vaikui.
  • Pakartoti tyrimą - pakartoti nereikia scintigrafija turėtų būti atliktas per tris mėnesius dėl radiacijos poveikio.

Absoliučios kontraindikacijos

  • Gravidumas (nėštumas)

Prieš apžiūrą

Atsižvelgiant į tiriamą neuromediatorių sistemą, reikia stengtis laiku nutraukti bet kokius vaistus. Pavyzdžiui, dopamino receptorių antagonistus, vartojamus Parkinsono ligoje, reikia nutraukti, jei įmanoma, likus savaitei iki smegenų receptorių scintigrafijos, kad būtų galima objektyviai įvertinti dopamino receptorius.

Procedūra

  • Radiofarmacinis preparatas (žymeklis) pacientui vartojamas į veną. Naudojami dažniausiai radioaktyviai pažymėti receptorių antagonistai (jungiasi ir slopina receptorius), kurie turi didesnį afinitetą receptoriams ir yra skaidomi lėčiau nei natūralūs ligandai (receptorius surišantys partneriai). Be to, radiofarmaciniam preparatui reikalingas pakankamas lipofiliškumas (tirpumas riebaluose), kad būtų galima kirsti kraujas- smegenų barjeras.
  • Po naudojimo pakanka paskirstymas turėtų būti laikomasi žymeklio laiko. Praėjus kraujassmegenų barjeras, dauguma receptorių ligandų iš pradžių kaupiasi nuo perfuzijos (priklauso nuo kraujo tekėjimo), tačiau tai nėra svarbu tyrimui. Todėl tarp taikymo ir matavimo laiko intervalas dažnai būna kelios valandos.
  • Iš esmės radioaktyviai pažymėti ligandai yra prieinami beveik visoms siųstuvų sistemoms, o kai kurie naudojami tyrimų tikslais. Dauguma kliniškai reikšmingų yra dopamino receptorių antagonistai ([18F] FDOPA, FP-CIT) ir benzodiazepino receptorių antagonistai ([123I] jomazenilas).
  • Išmatuojamas stiprinimo intensyvumas priklauso nuo regiono Tankis ir esančių neuroreceptorių afinitetas, kuris savo ruožtu koreliuoja su ligos tipu ir sunkumu.
  • Radioaktyvumas nustatomas naudojant vieno fotono emisiją kompiuterinė tomografija (SPECT) sistemas, kurių privalumas yra skerspjūvio vaizdavimas.

Galimos komplikacijos

  • Į veną vartojant radiofarmacinį preparatą, gali atsirasti vietinių kraujagyslių ir nervų pažeidimų (traumų).
  • Naudojamo radionuklido spinduliuotės poveikis yra gana mažas. Nepaisant to, teorinė radiacijos sukelto vėlyvo piktybinio naviko rizika yra didesnė, todėl reikėtų įvertinti rizikos ir naudos santykį.